Muziejaus eksponatas

Energetikos ir technikos muziejuje puikuojasi naujas eksponatas - daug mačiusi Alfonso Čepausko JAWA. Apmaudu, kad negalėjau apsilankyti autoriaus fotomontažo parodoje pavasarį.

Gal kas žinote, kur ši paroda eksponuojama dabar?

(...) Alfonso Čepausko paroda „Kelionių miražai“, kurioje pristatomi darbai, sukurti fotomontažo technika, iš autoriaus kelionių motociklu po Ašchabadą, Kyzylkumus ir Karakumus, po Pamyrą ir Tian Šanį, Ustiurtą ir Mangyšlaką, Sibirą ir Tolimuosius Rytus.

ALFONSO ČEPAUSKO KOLIAŽAI  IR MIRAŽAI

Kas pažįsta Alfonsą Čepauską, žino, kad jis apdovanotas daugiabriauniais meniniais gabumais, tvirtai atsiremiančiais į didelį gyvenimišką kraitį. Jame glaudžiai susipynę dailininko grafiko, keliautojo, žurnalisto patirties gijos. Jis yra Lietuvos ekslibrisininkų sąjungos Garbės pirmininkas (pats sukūrė apie 1200 knygos ženklų), daugelio ekslibrisų parodų – vietinių ir  tarptautinių – organizatorius. Tačiau Alfonsas Čepauskas sėkmingai reiškiasi ir per kitas vaizduojamojo meno sritis – tapybą, mažąją skulptūrą, metalo plastiką, asambliažus. Pastaraisiais metais savo kūrybiniams sumanymams realizuoti jis išradingai pasitelkia fotografiją. Tiesa, ne tradicinę „vieno kadro“ dokumentiką, bet, kaip vadina pats autorius, koliažo žanrą. Jo ištakos siejasi su fotomontažo atsiradimu. (...)

Žirklės ir klijai padedami į šoną atėjus kompiuterių erai. Svarbiausia fotomontažo kūrimo priemone tampa vadinamasis „fotošopas“, kai tiesiog kompiuterio ekrane tampa įmanoma „karpyti“ ir jungti į vieningą vaizdinę visumą įvairias detales. Taip sukuriama iliuzija, kad visos tos detalės natūraliai priklauso tai nuotraukai. „Fotošopo“ technologiją netruko įvaldyti Alfonsas Čepauskas. Tai jis demonstruoja savo naujausioje kolekcijoje „Kelionių miražai“. Jie sukurti panaudojant įvairių kelionių skaidres,– fotografuotas kelionėse motociklais nuo Vilniaus iki Ašchabado, Kyzylkumuose ir Karakumuose, po Pamyrą ir Tian Šanį, Ustiurtą ir Mangyšlaką, Sibirą ir Tolimuosius Rytus. Tos kelionės vyko kasmet net 25 metus. Nors tai buvo seniai ir nelengvą, Alfonsas tas drąsias keliones prisimena iki smulkmenų: kur motociklai klimpo, kur juos reikėjo stumte stumti, pas ką teko svečiuotis ir kaip prisiėjo jam, kaip pačiam garbingiausiam kazachų svečiui, dalyti avino galvą... O kad nepasimirštų kai kurie ypač svarbūs ir galbūt ne vien draugams įdomūs dalykai, įspūdžius ėmė užrašinėti ir leisti kelionių apybraižas.

Lygia greta A. Čepauskas kuria ir vaizdinius „Kelionių miražus“. Kiekvienas jų vis kitoks. Kelionėje sutikti žmonės, pamatyti gyvūnai, augalai, peizažai jungiami į vientisas „drobes“, kurios suskamba naujomis prasmėmis. Tai savotiški regėjimai, vizijos, prikeltos iš praeities ir skatinančios kilti į pažinimo kelią naujus smalsuolius. Štai „Kelionių miražų X“ paveikslas. Jo apačioje – šalmuoti keliauninkai su savo rausvašoniais motociklais „Jawa“ sustoję trumpam poilsiui ties azijietiškomis jurtomis. Šonuose – keisti, panašūs į milžiniškas žvakes tų kraštų augalai. Paveikslo viršuje – „įfotošopinti“ stepių gyventojai: jauna mama su vaikeliu ant rankų, jos žmogus ir pagyvenusi moteris, gal motina, gal uošvė, gal anyta. Dingojasi idėja: visus žmones visuose kraštuose jungia gilūs giminystės, gyvenimo tęstinumo per ateinančias kartas jausmai.

Apie save, savo atėjimą į šį pasaulį A. Čepauskas rašo, kad tarp Kryžkalnio ir Skaudvilės yra nedidelis Gedgaudiškės kaimas prie ištemptos Šiauliai–Tilžė plento stygos. Tik trejetas šimtų žingsnių nuo plento buvo Onos ir Petro Čepauskų sodyba. “Čia aš pirmą kartą išvydau žemišką šviesą”, – vienoje savo apybraižų rašo dailininkas. Tai buvo prieš 85-ius metus, o atrodo – lyg vakar. Užtat, kad neišsenkamai jaunatviškas ir kūrybingas tebėra žemaitis Alfonsas Čepauskas.

Povilas Sigitas KRIVICKAS

Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys

Papildymas. Video reportažas

Šventežerio jawisto istorija

  

        Egidijus iš Šventežerio dalinasi savo JAWA istorija, kuri tęsiasi ir šiandien. Puikus pasakojimas!

Mano JAWA istorija 

     Tarybiniais laikais tarp dviráčių motorinių transporto priemonių gerbėjų, visų laikų ir tautų geriausiu motociklu buvo laikoma čekoslovakiška Jawa. Šių motociklų savininkams net buvo leidžiamas specialus žurnalas „Motor-reviu“. Tačiau tai jau praeitis. Nebėra nei Tarybų Sąjungos, nei Čekoslovakijos socialistinės respublikos. Tad kas šių laikų motociklų gerbėjams yra Jawa? Jaunimui – dažniausiai atgyvena. O vyresnės ir vidurinės kartos atstovams - nostalgija. Aš, sulaukęs keturiasdešimties metų irgi priklausau pastarųjų grupei.

 Talonas motociklui įsigyti

     Jawos man tėtis ieškojo nuo 1989 m., tačiau ją buvo ne taip lengva gauti. Teiravosi ir Baltarusijos kolūkio pirmininkų, kurie save įsivaizdavo naujaisiais verslininkais. Jie pažadėdavo, užsirašydavo į užrašų knygutes, bet rezultatas buvo nulinis.

     1990 m. gruodžio mėnesį brolis, eidamas iš mokyklos, prie Miroslavo (Alytaus raj.) parduotuvės pamatė prekes atvežusiame sunkvežimyje: dvi supakuotas naujas Jawas. Paklausus vairuotojo paaiškėjo, jog jos abi vežamos į Simno parduotuvę. Tad nieko nelaukęs kartu su tėte nuvažiavo į Simną ir sužinojo, kad norint motociklą nusipirkti – reikalingas talonas, kurį gali išduoti apylinkės pirmininkas.

     Greitai grįžo į Miroslavą, tačiau apylinkės pirmininkas talono nedavė, motyvuodamas tuo, jog pats ketina važiuoti į Simną ir pirkti Jawą savo sūnui.

     Taloną pavyko gauti kitais keliais ir tą pačią dieną iš Simno į Miroslavą parkeliavo naujutėlaitė Jawa. Aš apie tai nieko nežinodamas vėlokai grįžau iš mokyklos ir garaže radau brolio išpakuotą ir jau surinktą motociklą.

     Kitos dienos rytą, spaudžiant penkių laipsnių šaltukui, važiavau į Alytų registruoti motociklą.

     Tais laikais mums, nemačiusiems užsienietiškų modernių motociklų, čekoslovakiška Jawa buvo jaunystės svajonė ir technikos viršūnė. Kainavo ji 1200 rublių. Lygiai tiek pat, kiek gera karvė (nejuokauju). Taip tapau dar vienu dvyliktoku įsigijusiu motociklą: iš dvylikos bendraklasių – dešimt mūsų turėjome Jawas. Tiksliau sakant: vienas senukę, dvi dvylikavoltes ir septynias šešiavoltes (taip mes tada jas vadinome).

     Skaičiuojant procentais pagal motociklų skaičių, mes ženkliai lenkėme miestiečius. Vasaros atostogų metu dirbdavome kolūkyje, kitiems dar ir tėvai kelis šimtus rublių pridėdavo. Tad mums buvo daug lengviau nusipirkti naudotą, bet dar visiškai nenuvažinėtą Jawą. Tiesa, nors daugelis tokį pirkinį dažniau remontuodavo nei eksploatuodavo.

Jawos tobulinimas

  Nedrįsau skyrelio pavadinti „Jawos tiuningas“, nes tokio žodžio mes nežinojom. Jis į lietuvių kalbos žodyną atėjo kiek vėliau.

     Beveik niekas nevažinėjo su gamykliškai atrodančia Jawa. Pirmiausia reikėjo pailginti amortizatorius, pakelti duslintuvus, perdažyti ir dar atlikti visokiausių to laiko patobulinimo darbų, kad tik motociklas būtų kuo mažiau panašus į Jawą.

     Aš Kaune už 120 rublių nusipirkau kažkokiame neaiškiame kooperatyve pagamintą, šiuolaikiškai atrodantį baltą šalmą su tamsintu stiklu ir priekinį Jawos spoilerį už 108 rublius. Kadangi mano motociklo duslintuvai jau gamykloje buvo pakelti, pailginau galinius amortizatorius 3,5 cm, paplatinau galinį spoilerį ir ėmiausi priekinio spoilerio tobulinimo darbų. Pakaitinęs lanksčiau plastmasę (kurią gaudavome iš Alytaus šaldytuvų gamyklos) ir klijavau su epoksidine derva, kad galėčiau įmontuoti papildomą žibintą. Šį mano kūrinį matote nuotraukoje.

Brolis Raimundas su mano Jawa (1992 m.)

     Visi Jawas dažė juoda ir tik juoda spalva. Apie kitokią spalvą negalėjo būti nė kalbos. Aš nusprendžiau perdažyti baltai. Daugelis stengėsi mane perkalbėti, sakė, kaip gi tu atrodysi su baltu motociklu, bus gėda važinėti. Vis dėlto nudažiau baltai, vėliau gavau iš Lenkijos lipdukus „JAWA TWIN SPORT“ ir mano Jawa tapo išskirtinė. Kiti pamatę, kad balta žymiai gražiau atrodo už juodą – irgi pasekė mano pavyzdžiu.

Pas Petrą

     Žvelgiant iš šių laikų perspektyvos – tuometinis „tiuningas“ (jeigu galima jį taip vadinti) buvo labai primityvus. Kaip dabar sakoma - „kaimietiškas“. Tačiau buvo ir novatoriškų patobulinimų. Keli bendraklasiai savo 6 voltų 634 modelio Jawų variklius patobulino pas Alytaus šaldytuvų gamyklos „Snaigė“ tekintoją Petrą (nepamenu pavardės, dabar jis Talokiuose, Alytaus raj. turi nuosavą įmonę). Petras perdirbo dešinį variklio bloką ir įmontavo 12 voltų generatorių. Taip pat ištekino 638 modelio laidos karbiuratoriaus tvirtinimą. Tad į 634 modelio variklį įmontavo 638 modelio karbiuratorių. Tokio patobulinimo nebuvo sugalvoję net Jawos gamyklos inžinieriai.

Bendraklasis Donatas prie savo 634 Jawos (1992 m.)

(Ši Jawa su 12 voltų generatoriumi ir 638 modelio karbiuratoriumi)

     Kas nežino, galiu papasakot, kad pradėjus gaminti 638 modelio Jawas, greitai atsiskleidė trūkumai. Paaiškėjo, kad naujasis aliuminio variklio alkūninis velenas vibravo ir dažnai sugadindavo blokus. Kol bus pašalinti trūkumai, į naująsias Jawas buvo pradėti montuoti senieji, modernizuoti 634 modelio varikliai dešinę alkūninio veleno ašį ir bloką pritaikius 12 voltų generatoriui (su tokiais varikliais ČZ markės motociklus gamino iki 1993 m.).

     Taip netikėtai atsirado naujas-senas motociklas, kuris vadinosi Jawa 632. Tačiau čekams net į galvą neatėjo pritaikyt žymiai tobulesnį 638 modelio karbiuratorių.

Taip atrodo JAWA 632

„Išparceliuotos“ Jawos

     Baigęs vidurinę mokyklą, besimokydamas ir dirbamas, nebeturėjau laiko važinėti su motociklu. Jeigu reikėdavo važiuoti rimtu reikalu – važiuodavau su automobiliu, o pramogauti nebuvo kada. Jawa nenaudojama stovėjo garaže, tad nusprendžiau parduoti. Toli nuo Miroslavo ji nenukeliavo - nupirko vietinis vaikinas. Kiek pavažinėjęs pardavė kitam. Bet naktį vagys įsilaužė į garažą ir pavogė ne tik jo, bet ir jo brolių Jawas. Aišku, kad vėliau jos buvo išardytos dalimis ir išparceliuotos.

     Pasikeitus laikams, Lietuvoje atsirado greitų, galingų ir įspūdingų motociklų iš Japonijos, Amerikos ir Vakarų Europos. Lietuvos keliuose Jawa tapo retenybe. Vieni „rokeriai“ jas „sudrožė“, kiti numetė į garažo ar kluono pasienį. Tiesiog jos tapo atgyvena.

Patarimas iš Čikagos

     Kai gyvenau Veisiejuose, 2009 metų rudenį į mokyklą atvažiuodavo dvyliktokas iš Leipalingio su tokia pačia, net gi tų pačių metų gamybos Jawa kaip mano. Prisiminiau jaunystę: pagalvojau, kad būtų visai smagu kartais „prasinešti“ su Jawa. Tad paklausiau, ar neparduotų. Bet jis atsakė jog šis motociklas jo tėvo ir tėvas pats su malonumu mėgsta pasivažinėti.

     Telefonu kalbėdamasis su Čikagoje gyvenančiu broliu, užsiminiau, kad panorau įsigyti Jawą, bet niekas padorios neparduoda. Vien tik nuvažinėtos ir bjauriai išdarkytos „kaimietiško tiuningo“. Jis man pasakė, kad viena Jawukė yra Miroslave. Su ja paskutinį kartą važiuota prieš devynerius metus, o dabar stovi sandėliuke užkrauta visokiais rakandais.

     Šio motociklo savininkas – mano bendraklasio brolis. Jis, baigęs mokyklą, išvyko mokytis į Kauną, o paskui - gyventi į Palangą. Pamenu, Jawą visada prižiūrėjo ir kažkada, sekdamas mano pavyzdžiu, nudažė baltai. Taigi paskambinau, sutarėm ir nupirkau už 1000 litų.

     Jawa buvo 1990 m., pravažiavusi 15000 km., variklis niekuomet neardytas. Nesitikėjau, kad technika dėvisi ne tik eksploatuojama, bet ir stovėdama. Visos guminės detalės: priekinių amortizatorių, grandinės apsaugos, padangos, rankenų gumos buvo sutrūniję. Sėdynės užvalkalas suaižėjęs, elektros kontaktai oksidavęsi, duslintuvai surūdiję. Tad teko nemažai investuoti: supirkti naujas dalis bei perdažyti. Štai, kas gavosi:

1990 m. Jawa 638 po kosmetinio remonto

Močiutės dovana

     2012 m. pavasarį, netikėtai internete radau skelbimą, kad parduodama 1990 m. gamybos Jawa pravažiavusi tik 370 kilometrų. Nieko nelaukęs nuvažiavau pažiūrėti. Būklė ideali. Kažkada močiutė nupirko anūkui, bet tas neišmoko važiuoti, tad motociklas buvo visas nuteptas apsauginiu tepalu (moviliu) ir prastovėjo šildomame garaže 22 metus. Nėra jokios rūdelės ar oksidacijos. Žodžiu, naujas motociklas. 

370 kilometrų pravažiavusi Jawa

     Baltos Jawos skelbimą įdėjau į internetą. Skambino net lietuvis iš Švedijos, sakė, jei per septynias dienas neparduosi – grįžęs paimsiu.

     Bet pardaviau po dviejų dienų ir iš karto pirkau 22 metų naujutėlaitę Jawą.

Į Jawos tėvynę

     Tarybiniais laikais lietuviai motociklus naudojo ne tik nuvažiuoti į darbą, bet ir tolimoms kelionėms. Jawas, su Lietuvos TSR numeriais, galėjai sutikti Karpatuose, Kryme, Kaukaze, net Vidurinėje Azijoje.

     Nustebau, kad Lietuvoje entuziastų yra ir šiais laikais, kurie ryžtasi keliauti su Jawa markės motociklais. Paulius Jarukas su senute Jawa per Turkiją nuvyko net į Kaukazą.

     2013 metais, birželio 28 dieną, Maskvos Jawa klubas suorganizavo tarptautinę kelionę iš Maskvos į Čekiją paminėti Jawos pradininko Františeko Janečeko 135-ųjų gimimo metinių. Sąlyga tik viena – važiuoti su Jawa markės motociklu. Maskviečių būryje savo Jawą vairavo ir 64 metų moteris Olga Kožina.

     Į kelionę įsijungė Novosibirsko Jawa klubo nariai, iš gimtojo miesto išvykę birželio 12 dieną ir įveikę beveik 10 000 km.

     Į šią kelionę buvo kviečiami ir Baltijos šalių jawistai. Tačiau net ir labai norėdamas negalėjau dalyvauti.

     „Užkrėstas“ šio įvykio pagalvojau: Lietuva - ne Sibiras, per dvi dienas pravažiuosime Lenkiją, kirsime Čekijos sieną ir po trejeto valandų pasieksime miestelį, kuriame įsikūręs Jawa motociklų muziejus.

     Viską suplanavome su kolega Audriumi, bet mus ne juokais išgąsdino meteorologų prognozės. Pirmomis dienomis orus prognozavo lietingus, o vėliau net kelių parų liūtį. Tad 2013 m. rugsėjo 15-osios dienos popietę, pasiėmę Jawas, išvykome automobiliu. Kitos dienos pavakarę apsistojome prie Čekijos sienos, kurortiniame Lenkijos miestelyje Kudowa-Zdrój.

     Visą naktį lijo, bet rytas išaušo giedras, tad „pasibalnojom“ Jawas ir motociklų muziejų pasiekėm šviečiant saulei.

     Muziejus ir nustebino, ir nuvylė. Nuvylė, nes patalpa per maža, motociklai sugrūsti ir surikiuoti ne pagal gamybos metus. Kiti „drūčiai padrožti“ ir net nerestauruoti. Motociklų istorijos aprašymas labai skurdus.

     Nustebino, kadangi išvydau įvairiausių Jawų, kurių nesu matęs, nes jų neeksportavo į Tarybų Sąjungą.

 Jawa muziejaus bendras vaizdas

     Vėliau nusprendėme aplankyti ir pasivažinėti po vietines apylinkes. Pasirodo, reljefas labai įvairus. Keliai asfaltuoti, daug posūkių, kylantys į kalnus arba leidžiantys nuo jų. Lietuvoje tokių nerasi.

     Audrius važiavo pirmas, leisdamasis arba kildamas į kalnus, tartum žiedinių lenktynių dalyvis, posūkiuose pasvirdamas tai į kairę, tai į dešinę pusę. Pralėkėme kažkokį miestelį, kryžkelėje turintį net šviesoforą, paskui mažus kaimelius, su nedidelėmis bažnyčiomis, savo grakščiais ir smailais bokštais besistiebiančiomis į viršų. Net nepajutome, kad mėgaudamiesi kelione, vietiniais keliukais, nuvažiavome 130 km. Diena pasitaikė rudeniška ir saulėta.

     Nutarėme kitą dieną važiuoti į Prahą. Tačiau sumanymui nebuvo lemta išsipildyt - prasidėjo meteorologų „išpranašauta“ trijų parų liūtis.

Sustojimas degalinėje

Dar vienas projektas

     Dažnai prisimindavau vaikystės laikus, kaip pas mano pusbrolį Gintą (Panevėžio raj.) suvažiuodavo draugai su 634 modelio Jawomis. Žinoma, tada aš nežinojau modelių pavadinimų, bet man tai buvo patys gražiausi motociklai. Atvirai kalbant, tuometinėje Tarybų Sąjungoje nieko geresnio ir nebuvo.

     Kaip jau minėjau, septyni iš dešimties mano bendraklasių irgi važinėjo su 634 modelio Jawomis. Tad nusprendžiau tokią įsigyti ir restauruoti. Tik bėda, kad šių motociklų nedaug išliko. Kadangi jų gamybos metu Tarybų Sąjungoje, o ypač Lietuvoje, žmonės ekonomiškai pradėjo kur kas geriau gyventi (negu prieš dešimtį ar penkiolika metų), Jawas dažniausiai pirko jau ne suaugę vyrai, o jaunimas. Ir lakstydami „suvarydavo“ per 4-5 sezonus.

     Po ilgų paieškų, 2013 m. vasarą nupirkau nesuniokotą 1982 m. gamybos, 13 000 km pravažiavusią Jawą.

     Kadangi Lenkijoje detalėms buvau įsigijęs tų pačių metų Jawa 350 DE LUXE (kuri niekuo nesiskyrė nuo į Tarybų Sąjungą importuotų 634 modelio Jawų, tik turėjo daugiau chromuotų detalių), perdėjau sparnus, lankus ir lankelius ant mano naujai įsigyto motociklo.

     Tiesa, prieš tai Jawą išardžiau, o įmonė „Pietų spektras“ (Luksnėnų km., Alytaus raj.) rėmą nusmėliavę nudažė milteliniu būdu. Benzino baką ir daiktadėžes dažė „Autoremas“ (Naujoji g. 142, Alytus). Varžtus cinkavo UAB „Plastmė“ (Draugystės g. 19, Kaunas).

     Norėjau, kad visos detalės būtų originalios, tad nuvykau į Rygoje esančią Jawa parduotuvę www.jawa.lv. Tačiau teko nusivilti: visos detalės, kurias jie turi, telpa į dvi lentynas. Tokią parduotuvę ir aš galėčiau atidaryti savo namuose.
     Jie man pasiūlė 12 voltų bekontaktį VAPE elektroninį degimą, skirtą 634-virtam modeliui. Kainuoja brangiai, bet nereikia nieko nei virinti, nei tekinti - tiesiog seną pakeisti nauju. Kadangi ir to neturėjo – atsiuntė į namus kurjeriu.

Restauruota 1982 m. JAWA 634

     Grįžtant prie atsarginių detalių temos: kadangi gyvenu Šventežeryje (netoli Lenkijos) – detales perku lenkiškose internetinėse parduotuvėse www.allegro.pl arba www.jawaczesci.pl. Būtent šiame tinklapyje nusipirkau 634 modelio Jawai flanšą, skirtą įmontuoti 638 modelio karbiuratoriui.

Jawa – tai jaunystė

     Stovint su Jawa gatvėje visada prieina mano amžiaus arba vyresni vyrai ir sako: „Ir aš tokią turėjau. Ir pas mane tokia buvo. Už grašius pardaviau, atidaviau ar išmainiau...“

     Net moterys į motociklą atkreipia dėmesį, pasigirdamos, jog jaunystėje vaikinai jas iš šokių veždavo būtent su Jawomis.

     Man patiko pasakymas, kurį išgirdau žiūrėdamas 2008 m. televizijos laidą „Rusijos rytas“ (Утро Росии). Jeigu jį perfrazuočiau, skambėtų taip: „Jawa - tai laiko mašina. Sėdai ant jos, užlaužei gazo rankeną ir persikėlei į 1990-uosius. Su visais tų laikų prisiminimais ir nutikimais. Jawa - tai jaunystė.“