Su JAWA ir kalendoriuje!

Motociklininke.lt  kalendorius 2016. Gegužė - Su JAWA! ;)
Sausio 1 d. MOTOSHOP "išeina" inventorizuotis, tad kalendorių galima įsigyti tik dar kelias dienas.

‪#‎motociklininkelt‬ 
Su JAWA

Vasarą prisiminus...

Su šventėmis!
Aldona su raudona JAWA

Aplink pasaulį su JAWA. Be GPS

Paulius Jarukas pakalbino Pavel'ą Suchy...

Pavel Suchy, motociklininkas keliautojas, 2013 metais ryžosi įspūdingai kelionei – 35-erių metų senumo motociklu JAWA 634 apvažiuoti pasaulį be GPS įrangos. Ir tai padarė per 232 dienas, įveikdamas 49 003 kilometrus. Pavel paneigė nusistovėjusius stereotipus, jog tokia kelionė įmanoma tik turint didelį biudžetą, brangią kelionių įrangą ir naują japonišką motociklą. Svarbiausia pasiryžti, pasitikėti savimi ir tada net kelionė su JAWA tampa įmanoma.

Kodėl jums buvo reikalinga kelionė aplink pasaulį? Kaip reagavo artimieji, ar palaikė?

Tai ilga istorija. Aš keliauju nuo 1991 metų ir savo užpakaliu įveikiau daugiau nei 550 000 km. Kelionė senu motociklu Jawa prasidėjo kaip juokelis ir protestas prieš šiuolaikinius baikerius. Aš norėjau parodyti didelį nuotykį su mažu biudžetu ir dideliu optimizmu. Biudžetas turėjo būti kaip naujo „BMW R1200 GSA“ kaina. Žmonės sakė: taip negali būti.

Namuose pasakiau, kad išvykstu į nedidelę kelionę. Viskas gyvenime turi savo kainą ir, žinoma, aš ją sumokėjau. Bet tai jau gana asmeniška.

Kodėl pasirinkote JAWA, o ne japonišką ar amerikietišką motociklą? Galbūt JAWA - ne vien tik šiaip motociklas?

Aš važinėju apie 20 metų mėgstamu „Suzuki DR 800“, bet taip pat man patinka ir seni motociklai: JAWA/CZ, URAL, DNEPR, MZ. JAWA buvo eksportuojama į 120 pasaulio šalių, jos gamykla vis dar tebeveikia. Pati JAWA yra filosofija. Pasirinkau 1978 metų gamybos JAWA 350/634 modelį todėl, kad man patinka jos varikliai ir rėmas buvo pritaikytas posovietiniams kraštams. Na, juk suprantante: mašina, kuri atsilaikys sovietiniuose kraštuose, kelionę aplink pasaulį atlaikys taip pat. Ir, žinoma, aš esu čekas - todėl ir pasirinkimas aiškus.

Kiek laiko užtruko pasiruošimas kelionei? Ar sunku buvo paruošti motociklą ir ar tai darėte pats?

Neturėjau pakankamai laiko. Nuo pirmojo pokalbio apie kelionę iki starto teturėjau tris mėnesius viskam: motociklo, pinigų, remėjų paieškoms, sveikatos draudimams, vizoms. Tai buvo beprotiški mėnesiai! Nuo 2013 metų kovo negalėjau suklysti. Starto pradžioje daug dalykų buvo neišspęsta, pinigų turėjau tik pusei kelionės, neturėjau ir daug informacijos apie persikėlimą Ramiuoju ir kitais vandenynais. Visiškas pakvaišėlis.

Motociklas buvo suremontuotas išlaikant jį originalų su minimaliais patobulinimais, pavyzdžiui: sustiprintas rėmas ir sėdynės pagrindas, sumontuota 12 voltų elektros sistema su galimybe pasikrauti elektroninius prietaisus.

Kiek laiko truko kelionė? Kokiose šalyse pabuvojote? Ar yra šalių, į kurias norėtumėte sugrįžti arba atvirkščiai?

Turėjau aštuonis mėnesius kelionei aplink pasaulį. Nuvažiavau 49 003 km keturiuose žemynuose, kirtau dvi dykumas Gobi ir Atacama, šešis kartus naudojausi keltu ir du kartus lėktuvu. Pabuvojau šiose šalyse: Čekijoje, Slovakijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Mongolijoje, Pietų Korėjoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meksikoje, Guatemaloje, EL Salvadore, Hondure, Nikaragvoje, Kosta Rikoje, Panamoje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru, Bolivijoje, Argentinoje, Čilėje, Vokietijoje.

Man patiko Rusija, Amerika, Bolivija, Argentina, Kolumbija ir Ekvadoras. Labai sunku buvo kirsti Mongolijos valstybę, bet didžiausias nusivylimas buvo Peru - daugybė purvo ir šiukšlių.

Ar pasitaikė problemų su motociklu kelyje? Be to, jūs nesinaudojote GPS. Ar buvo sunku?

Taip, važiavau be GPS. Labiau mėgstu naudotis žemėlapiais ir GPS yra brangesnis už pačią mano JAWA. Tai nesuderinamas derinys. Buvo rūpesčių su galiniais stabdžiais, amortizatoriais (motociklas buvo perkrautas) ir galiniu ratu. Amortizatorius nusipirkau naujus Amerikoje, o galinį ratą pasikeičiau Rusijos rytuose – gavau nuo senos Jawos po eismo įvykio. Su varikliu ir kitais mazgais jokių bėdų nebuvo: nepanaudojau jokio įrankio. Naudojau pigiausią tepalą, dažnai tekdavo naudoti ir keturtakčių tepalus.

Turbūt patyrėte daugybę įvykių. Galite pasidalinti įsimintiniausiu?

Kaip pasirinkti iš tiek daug? Esu laimingas, kad sutikau tiek daug žmonių ir pajaučiau jų svetingumą. Peru turėjau vieną incidentą - netikėtas peštynes su vietiniais, tad privalėjau bėgti į Boliviją. Meksikoje prasėdėjau pusę dienos policijoje dėl netikslumų mano dokumentuose.

Ar planuojate naują kelionę? Jeigu taip, ar ir vėl su JAWA?

Taip, mąstau apie dar vieną kelionę su kita JAWA, bet iki to aš turiu laimėti kovą su vėžiu. Parodoksalu, bet po kelionės aplink pasaulį, dar didesnė kelionė prasidėjo mano kūne.

Jūs rašote knygą apie savo kelionę motociklu aplink pasaulį...

Taip, knyga pasirodys spalio 28 dieną. Apie ją galima daugiau sužinoti mano interneto svetainėje. Atsiprašau, kad tik čekų kalba. Linkėjimai visiems Lietuvos motociklistams ir ypač - JAWA fanams!

Plačiau apie kelionę: www.jawakolemsveta.cz

Kaip vilniečiai septintajame dešimtmetyje Jawas pirko

      Veiksmas vyksta 1968 metais Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos sostinėje Vilniuje. Valentas ir Bronė Jogėlai jau trys metai kaip susituokę. Šeimai reikia transporto priemonės Jawos, bet kaip gaut tokį deficitinį motociklą.

          Valentas, kaip dabar sakoma, supainioja viešus ir privačius interesus, ir nuveža į prekybos bazę du maišus bulvių. Tai ne šiaip sau maišai, o kyšis bazės darbuotojai, kuri pasižada jį informuoti, kada gaus Jawas.

          Prabėgus keliolikai dienų suskamba telefonas ir jau minėtoji moteriškė praneša, kad šiandien, tai yra šeštadienį, atvažiuoja traukinys su penkiasdešimčia naujutėlaičių Jawų. Dvidešimt penkios vieno cilindro ir tiek pat dviejų cilindrų.

          Nieko nelaukę Valentas su Brone nuskuba į stotį. Tenai renkasi vis daugiau būsimų pirkėjų. Jau nebeaišku kas šitoj eilėj pirmas, o kas paskutinis. Tad bendru susitarimu sudaromas sąrašas, visi pasirašo. Dabar niekas „neįlys“ be eilės.

          Kad krovikai greičiau iškrautų – pirkėjai jiems „sumeta“ po du rublius. Gaunasi 100 rublių suma (vėl piktybiškas, bet įprastas tarybinių įstatymų pažeidimas).

          Pagaliau iškrauta, bet po 16 valandos. Taigi per vėlu. Jawos išvežamos į Naujosios Vilnios bazę ir šiandien nebus pardavinėjamos, baigėsi parduotuvės darbo laikas. Negana to, įtampa auga. Atsiranda kažkokie vyrai su anksčiau sudarytu sąrašu. Laimei, jie sutinka sąrašus sujungt, nes Jawų turėtų užtekt.

          Sekmadienio ankstyvas rytas. Visi renkasi prie parduotuvės su nauju, bendrai sudarytu, dviejų komandų pirkėjų sąrašu. Parduotuvė šiandien ir pirmadienį nedirbs, tad sutariama budėt dieną ir naktį dviem žmonėm po valandą. Keičiantis, sąrašą perduot vieni kitiems. Vietoj pirkėjo gali budėt tik sutuoktinis ar sutuoktinė. Giminėms, pažystamiems ar artimiesiems draudžiama.

          Išaušta pirmadienio rytas. Būsimi pirkėjai budėdami keičia vieni kitus, tačiau atsiranda neaiškių tipų, kurie neįrašyti į sąrašą drįsta trainiotis apie parduotuvę ir tikisi nusipirkt Jawą. Kaip paaiškėja, tai pardavėjų giminaičiai ir draugai.

          Iškviečiamas pažystamas milicininkas, kuris kartu budi su tikraisiais, į sąrašą įtrauktais pirkėjais ir prižiūri viešąją tvarką.

          Išaušta antradienio rytas. Pirkėjai, griežtai laikydamiesi sąrašo stoja į eilę, parduotuvėje sumoka pinigus, gauna čekį ir patenkinti važiuoja į Naujosios Vilnios prekybos bazę atsiimti motociklo.

          Jeigu vertingiausias vynas - išlaikytas vynas. Tai brangiausia Jawa - sunkiai gauta Jawa.

          Bet mūsų istorija tuo nesibaigia. Valentas pravažiavęs 800 km. nutaria motociklą parduot.

          Norėčiau, gerbiamas skaitytojau, atkreipt tamstos dėmesį, kad mūsų herojus aukščiausios (ketvirtos) kategorijos vairuotojas, per mėnesį uždirbantis 88 rublius. O Jawą pardavus pavyksta uždirbt 200 rublių. Kaip gi nesusigundysi iškarto gaut dviejų mėnesių atlyginimą.

          Po to viskas kartojasi nuo pradžios. Du maišai bulvių, telefono skambutis į namus, traukinių stotis, stovėjimas eilėje, parduotuvė, bazė ir vėl nauja Jawa.

          Šiai Jawai Baltarusijos TSR sostinėje Minske pavyksta nupirkt naują priekabą. Pravažiuojama virš 1000 km. ir vėl pelningai parduodama, nes jauna Jogėlų šeima gauna paskyrą motociklui „URAL M-63“. Tai ne šiaip sau motociklas, o kelioninis, su keturtakčiu varikliu ir priekaba. Uralą privalu registruoti ne tik „Valstybinėje automobilių inspekcijoje“, bet ir kariniame komisariate, nes karo atveju jis privalo atitekti Tarybinei armijai. Bet apie tai papasakosiu internetinėje svetainėje suuralu.lt. Jeigu tokia kada nors atsiras.

                                                                                      pasakojimą užrašė Egidijus iš Šventežerio

Rudeniniam pasiskaitymui

Egidijus iš Šventežerio dalinasi keliomis nuorodomis:

Su Jawa 634 aplink pasaulį (čekų kalba)

Sostinės kamščius Antanas įveiks su „Jawa“

Iž Sport ar Jawa

Pradėjo nuo Jawos

Kelionė motociklu į Užkarpatę prieš 50 metų: be žemėlapio, šalmų, nakvynės – „kaip Dievas duos“

Kvepia mėlynai

Štai, pagaliau, žvyrkelis! Nuotykio skonis! "Jawutė" pasidengusi pieno spalvos smėliu, dulkėtos "Fox" pirštinaitės. Smagu švilpti ten, kur truputį mėto, kur kartais nieko nematyti, kur ne viskas užtikrinta ir stabilu. Nors tik 40 km, tai buvo pati "skaniausia" kelionės dalis.

Saulė blizgina akis, akimirkai nuleidžiu galvą. Lengvos, vasarinės kelnės švelniai plazda vėjyje - tai viena gražiausių motociklizmo detalių. 

Asfaltas - it vandens paviršius. Arba nugludintas švitriniu popieriumi. Mirkčioja akmenukai. Jau pamiršau, ką reiškia ilgai važiuoti tiesiąja plentu!

Šiais metais tiek daug gandrų. O dabar, jau užaugę, kartu su tėvais ir vaikai pievose žingsniuoja, viršum galvos skraido, lizduose išdidžiai stovi. Ir netruks išskristi, už savaitės...

Rugpjūtis - tai auksu tviskančios ražienos. Švelniai spindintys laukai. Kombainai dirba dieną naktį. Ypač - viduryje Lietuvos, kur žvilga lygumos kiek tik užmatyti.

Raudonos žalumoj.

Svirpliai.

//

"Su JAWA iki jūros" įveiktas visas maršrutas, apie 1000 km, 4 dienos ir trys naktys po žvaigždėmis. Kiekvieną dieną reikėdavo ką nors "pakrapštyti" - vieną motociklą rimčiau, kitą - "profilaktiškai", ir tik dvi "Jawutės" visiškai nepareikalavo dėmesio.

Manoji Uoga užsispyrė tik pirmąją dieną: likus 7 km iki dienos stovyklos, užduso. Nepadėjo "karbų" prapūtimas, ir akumuliatorius nusėdo. Su priekaba, jau po vidurnakčio pasiekėme nakvynės vietą. Po ryte atlikto "remonto" (prapūstas oro filtras ir pan.), kitas dienas Gražutė burzgė be rūpesčių!

Kelionė, kuri kvepėjo mėlynai. Tiek prisiuosčius, galima ir apsinešti!

//

 Pirma diena. Dviese vejamės anksčiau išvykusius.

Antra diena, Liepoja. Nakvynė ant smėlio ir "šiškų":

Trečia diena. "Naval Port Karosta" muziejus. Viena geriausių kada nors girdėtų ekskursijų!

Net dešimt kelio remonto šviesoforų kelyje Liepoja - Kretinga:

Kretingoje turėjau garbės išbandyti man pačią gražiausią JAWA! 

Tvirtą, standžią, puikiai riedančią Californian!

Prie "Auksnio elnio sodybos", moto muziejaus:

Dar remonto:

Vakaras Biržuvėnuose:

Ketvirta diena. Labas rytas! 

Lyduvėnų tiltas

Kelionėje vienu metu važiavo nuo 5 iki 12 Jawų. 

Prieš pat Vilnių (dar šiek tiek "profilaktikos")...

Aldona Juozaitytė

//

Daugiau fotografijų ir įspūdžių - organizatorių svetainėje

Kolegų iš Latvijos sulipdytas video.

Su JAWA iki jūros ir Mototourism Rally

Sveiki!

Liko daugmaž mėnesis iki dviejų renginių, kuriuose planuoja dalyvauti SuJAWA.lt! Kviečiame visus dalyvauti drauge!

Šiais metais "Su JAWA iki jūros" lėksime į latvišką pajūrį - Liepoją.

Išvykstame rugpjūčio 13 d. ir grįžtame rugpjūčio 16 d. 

Preliminarus maršrutas:

I diena https://goo.gl/maps/B22B1 II diena https://goo.gl/maps/LECdf III diena https://goo.gl/maps/dPwxh IV diena https://goo.gl/maps/y6e3H Sukurtas renginio FB profilis - čia.

Rugpjūčio 22 dieną vyks "Mototourism Rally 2015", kurio startas galimas iš bet kurios Lietuvos vietos. Taip pat planuojame dalyvauti ir kviečiame jungtis kartu!

Daugiau informacijos - čia.

APL 2015. Su JAWA!

Šiais metais į „Lietuvos Enduro klubo“ organizuojamą kelionę „APL 2015” išvykau su JAWA 638 - motociklu, kurį Brolis įsigijo dar prieš 15 metų. Tada, pavažinėjęs keletą sezonų, pastatė ją dešimtmečio miegui. Prieš kelerius metus atėjo laikas ir man užkurti jos motoriuką. O šįmet – ir Lietuvą apvažiuoti.

JAWA - visada nuotykis

Kaip ir pernai, šį APL norėjau važiuoti su „enduro“. Tačiau niekaip neradau išsinuomoti minkšto, lengvo, „soft“ tipo motociklo. Šauni komanda, su kuria važiavau pernai, taip pat nesugrįžo – kas išvykęs, o kas be technikos. Net likus savaitei nežinojau su kuo dalyvausiu, bet vilties nepraradau - tikėjau, kad važiuosiu! „Sprendimas“ atėjo savaime.

Tada Jawute švilpiau Lietuva, toli nuo Vilniaus. Sustojusi degalinėje sulaukiau kolegos skambučio - skubiai, čia ir dabar, turiu pateikti motociklo, su kuriuo dalyvausiu APL'e, dokumento kopiją. Pasienio tarnyboje būtina užregistruoti visų dalyvių duomenis (kas, kiek, su kuo, kur ir kada važiuos). Neturėjau pasirinkimo - tuo metu burzgiau su JAWA - tad čia pat, ant pievos, nufotografavau jos techninį pasą, ir... „pakliuvau“ į nuotykį, kuris atrodė visiška nežinomybė.

Jau kitą dieną Jawą patikėjau pažįstamam „jawistui“, kad pakrapštytų, kas būtina; jis prikabino ir žavingas „daiktadėžes“. Nusipirkau ne vieną litrą tepalų, kanistriuką kurui, įsidėjau tik būtiniausias detales: „šepetėlius“, „angliukus“, žvakes, „šlangutę“ kurui, kamerą, laužtuvus, sankabos trosą...

Tačiau kelionės išvakarėse, atsiėmusi motociklą ir riedėdama į organizatorių susitikimą, supratau, kad sankaba dirba nebe taip, o pavaros jungiasi per grubiai. Tačiau nusprendžiau: kas bus - tas, bet ryte startuosiu.

„Tu tik važiuok, mes nepaliksim, padėsim“

Rytas išaušo saulėtas. Šiek tiek vėluoju, nes Jawutė spyriojasi užsivesti. Po valandos dalyviai užregistruoti, kolona „paleista“ į Medininkus. Organizatoriai ir „Lietuvos Enduro klubo“ nariai lekiame į Rokantiškes aplankyti APL sumanytojų - Lino Ramanausko ir Rimo Čivilio - kapų.

Netrukus traukiam link Medininkų. Atsilieku, nes nebesisuka „gazas“ - neliko galios ir jokio pagreičio (paprastai jo šiek tiek būna). Šiaip ne taip, paskutinė, bet Medininkus pasiekiu.

Prie manęs prisistato Saulius – dar iš tolo pamatęs, kad kažkas „ne taip“, be ilgų kalbų ima krapštyti Jawą ir taria: „Tu tik važiuok, mes nepaliksim, padėsim.“ Tai buvo žodžiai, kurie mane „vežė“ pirmąsias dvi dienas - kai „rankena atsidarydavo“ kada užsimaniusi, o variklis dirbo šaižiai it motoroleris. Nors važiuoti buvo nelengva, tada svarbiausia buvo važiuoti. 

Ir mes važiavome. Ir dar kaip! Pirmą akimirką, kai su komanda nėrėme į mišką ir duobėtu keliu sukome į žvyrkelius, supratau, kad mūsų Pažintinis APL'as bus būtent toks. Nepaisydami koks kelias, ieškodami smagesnių atkarpų, lankysime įdomias, žalias, istorija ir paveldu turtingas Lietuvos vietas.

Vakare, nakvynės vietoje JAWA sulaukė užtarnauto dėmesio, o aš džiaugiausi, kad įveikėme pirmąją dieną. Atleidome sankabą, turėjo važiuoti geriau, pamėginau - lyg ir. Temstant išvargusi, bet laiminga palikau aplink Uogą stoviniuojančius vyrus ir jų pašnekesius apie jaunystės Jawas...

Įsimylėti iš naujo

Kitą dieną nebuvo geriau. Jawutė žviegė tarsi motoras dirbtų pertemptas. Stengdamasi negalvoti apie galimus gedimus, švilpiau Lietuva ir grožėjausi.

Pirmosios dvi dienos - tai spindintys, skaidrūs mėlyni ežerai ir žaisminga, vingiuojanti gamta. Iš naujo, dar kartą, ir vėl įsimylėjau Aukštaitiją – čia mano giminės šaknys. Labai norėjau joje pabūti ilgiau. Užtrukti. Kad ir visam gyvenimui.

Įdomiai važiavome iki Skališkių olos - vingiavome miško bruzgynais šalia laukinių, aukštų pievų, tada - pėstute brovėmės tarp eglynų ir suradome įspūdingą dolomito atodangą it urvą. 

Antrosios dienos vakare, šalia kylančių lėktuvų ir burzgiančios motokroso trasos, ne vienas APL dalyvis prasivažiavo su JAWA. Tiesa, kai kurie jau buvo pamiršę apie „slapukus“ – „kranelį“ bei „patsosą“. Ir gerai, kad būtent tada nusėdo akumuliatorius. Čia JAWA „užkalbėtojas“, neretai užvesdavęs mano besispyriojančią Uogą, komandos narys Ramūnas sutvarkė krovimą (sulitavo „lygintuvą“), pakeitė generatoriaus šepetėlius ir išsprendė sankabos klausimą. Saulei leidžiantis užsėdau ja prašvilpti – tai švelniai, elegantiškai ir vėl Jawutė rieda!

Paskui komandos dulkes

Trečia ir ketvirta dienos - lygumos, žvyrai. Nors reikia laikyti atstumą nuo draugų ir tenka ryti jų sukeltas dulkes, smagu, kai galinis ratas slydinėja (su JAWA, tiesa, ir priekinis nelabai stabilus). Švilpiant su vėju žvyrkeliuose esi ir gamtoje, ir greitį gali išvystyti. Aišku, jeigu vakaro saulė šviečia tiesiai į akis arba neri į drėgno miško šešėlį - tada nebematai nei draugų, nei kelio, tik didelį pudros debesį.

Važiuodama priešpaskutinė iš dulkių ūko išlįsdavau pasidengusi smėliu. Maunantis smėliuotas pirštines, jos braukė per rankas it švitrinis popierius, o šalmo pošalmis, prisigėręs dulkių, raižė smilkinius. Ir nors rankų oda atpleišėjo nuo tepalų, maišomų su benzinu (kažkodėl prapildavau), o striukės užtrauktukas vos segasi, prigėręs žvyro, tai – dalis kelionės romantikos. Ir Uoga atrodė gražutė – murzė keliautoja!

Kaip ir pernai, taip ir šįmet - trečios dienos vakare išlindo visi (rimtesni) skausmai. Nuo kelio apsaugos gumų, sunkių „endurinių“ batų ir nuolatinio „kick'inimo“ ištinusią, geliančią blauzdą ištepu „geliu“. (Likusią kelionės dalį, kur tik galiu, išsineriu iš batų ir vaikštau basakom.) Nuo kietos sankabos (kai prireikia dešinės rankos norint įjungti neutralią pavarą) maudžiantį, sunkiai judantį riešą aprišu skarele ir... netrunku užmigti. Vieną gražiausių gyvenime naktų praleidžiu ant kopos, ošiant jūrai, po giedru dangumi. 

Ant pakojų

Penktoji diena - tai Nemunas, susukto šieno ritiniai pievose ir medžių alėjos. Miške ir laukuose ieškome Raganų eglės prie Vilkyškių, o suradę skaičiuojame kiek ji turi kamienų. Tokiuose keliuose išmokstu stovėti net ant JAWA pakojų.

Į Sudargo piliakalnius komandos vedlys Dainius veda ne nulietu asfaltu, o palei pat Nemuną, ieškodamas nuotykių. Smėlyje JAWA šauniai slidinėja - nors sunku nulaikyti, bet įmanoma. Tad nieko tokio neįsipaišius į posūkį nulėkti į pievą. Prie piliakalnių iš kanistro pradeda tekėti benzinas – dėl kratymosi duobėse nusmuko „daiktadėžės“, o duslintuvas išlydė ir kanistro plastmasę. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai.

Nors „APL Moto keliautojo vadove“ turime ilgą lankytinų objektų sąrašą, dienos greitai gęsta. Lėkdama į Vištytį net krūpteliu - dešinysis duslintuvas pradeda kriokti it pašėlęs. Suprantu, kad pamečiau jo „vidurius“. Stabdausi, o gale važiuojantis komandos narys parveža karštą „turbiną“. Įstato atgal ir su „turbo“ JAWA švilpiame toliau. Vištytis visada pakeri stipriu vakariniu vėju, sklindančiu nuo ežero tolumų ir pilnaties mėnesiena.

Kitą dieną kartu su visais APL dalyviais skinamės kelią prie trijų valstybių sienų sankirtos. Tai – marmurinis riboženklis, į kurio trečdalį – Rusijos Kaliningrado sritį – nevalia net kojos įkelti.

Po dar vienos įspūdžių gausios dienos ateina ir paskutinis vakaras. Jis, kaip ir paskutinė naktis bei rytas visada yra kiek kitokie. Tai garsus juokas, guvūs žvilgsniai, linksmi pašnekesiai - tačiau nuspalvinti giedru liūdesiu. Rytojus reiškia paskutinę dieną.

Link finišo

Rytas Zervynose išaušta nepaprastai karštas - kol susipakuojame palapines, miegmaišius, daiktus, kelis kartus šokame į Ūlą. Suplanavę maršrutą, pajudame. Šį kartą komandą vedu aš, bet netrukus, gana staigiame posūkyje iš šalutinio į pagrindinį kelią stabdausi, šoku nuo motociklo ir skubiai lekiu į priešingą pusę.

Ant kelkraščio guli vyras ir iš džinsų kišenės bando ištraukti mobilųjį telefoną. Jo plieninis žirgas - griovyje greta. Iškviečiame greitąją pagalbą ir esame kartu: užstojame ryškią saulę, kalbiname, atvykus medikams matome atvirą kairiojo blauzdikaulio lūžį, vykstame ir į Varėnos ambulatoriją. Vyras nesuvaldė motociklo aštriame posūkyje ir nulėkė per pievą į griovį. Laimei, pagrindiniu keliu nevažiavo joks automobilis. O blauzda ir lūžęs žąstikaulis bus „suremontuoti“. Ir sugis.

Dienai persiritus į antrąją pusę jau miname tiesiąja – asfaltu iki finišo. Imu trūkčioti - riedėdama atsuku kuro rezervą, tačiau nepadeda. Likus 15 kilometrų iki Medininkų kolega, tądien prisijungęs prie mūsų komandos, taip pat „jawistas“ Marius, atiduoda savo atsarginį litrą. Su jauduliu - ar užteks - bet pasitikėdama Uoga, pasiekiu Medininkų pilį!

Jaukiame pilies kieme renkasi dalyviai, spindi šypsenos, aidi juokas. Įteikiame diplomus, šnekučiuojamės, o po kiek laiko namo išriedame ir mes, organizatoriai. 

Brolis žino

Atgalios švilpiu kaip įpratusi. Šeimos nariai automobilyje spaudžia iš paskos. Kadangi mano spidometras užstringa ties 80 km/ val. rodikliu, tik vėliau sužinau savo tikrąjį greitį.

Po kiek laiko motoras ima dūsti. Važiuoju, kol važiuojasi, tačiau Vilniuje, Liepkalnio sankryžoje, užgęstu ir nebeužsikuriu. Saulė, atrodo, degina - ore kone +30, o dar ta neperpučiama apranga.

Netrukus pribėga Brolis ir sudėlioja atsakymą: užkaito, juk karštas oras ir tikriausiai žvakė nebeuždega kuro, reikia palaukti. Nustumiame JAWA po krūmu ir keliaujame vakarienės.

Vėliau užsikuriame, bet motoriukas dirba tik vieno cilindro pajėgumu. Vėl užgęstu sankryžoje. Vėl užsikuriame. Ir Broliui nurodžius „drąsiai, visada kelti apsukas“, nusprendžiu pasiekti namus. Visą likusią atkarpą kalbuosi su bendražyge. Ir pykti neįmanoma - juk ji atlaikė 2000 km be rimtų gedimų! Tik taip norėtųsi pasiekti namus sava eiga... Kad neužgesčiau, laukdama sankryžose stipriai „gazuoju“ (nemaloni procedūra, nepagarba aplinkiniams), bet garažą mudvi pasiekiame!

Draugai ir Lietuva

Vienas komandos narys po kelionės sakė, kad nors išmaišė daug pasaulio, per 30 metų nebuvo matęs tiek Lietuvos, kiek per šią savaitę. O toks ir yra Pažintinio APL tikslas. 

Tai - improvizacija ir atradimo džiaugsmas. Kiekviena komanda nusprendžia kokius rekomenduotinus objektus aplankyti ir kokiais keliais ar keliukais riedėti. Mūsų, organizatorių, misija - supažindinti dalyvius su vis kitokia, nepaprasto ir kuklaus grožio Lietuva ir parodyti koks yra „enduro“ pasaulis.

O apskritai, APL man reiškia draugystę. Tai ne tik nuotykis, ne tik žavingos, purvinos, iššūkių kupinos atostogos. Tai kelionė, kuri dėlioja požiūrį į save, pasaulį ir vertybes. Čia ne tik augi kaip asmenybė, čia atrandi, kad visada turėjai draugų. Tik reikėjo laiko ir vietos juos pažinti. 

Su JAWA – įmanoma!

Važinėju su JAWA ragindama džiaugtis paprastu ar netobulu, tačiau mums ypatingu ir svarbiu, nepamiršti nuotykių skonio ir siekdama priminti, kad niekada nevėlu (ir vėl) užkurti motoriuką – tiek JAWA, tiek savo širdies! JAWA vienija kartas.

Tiesa, šį APL keliavo net dvi Jawos. Kolega Marius švilpė su kita komanda. Vaikinas dar antrąjį vakarą iki išnaktų keitė stūmoklį, šeštąją dieną važiavo smėlio ruože (pramintu „Dakaru“), ir, pamojavęs visiems finiše, išskubėjo į oro uostą skrydžiui į Londoną.

Man ši kelionė išliks atmintyje kaip vidinė nuojauta, jog Jawutė atlaikys ir mudvi sugrįšime sava eiga. Labai smagu apvažiuoti Lietuva su Brolio JAWA. Po kelionės jis džiaugėsi, kad motociklas gyvena toliau: „Kas kitas ir kada daugiau šitiek ir šitaip su ja važiuos...“ Ir tarė, kad kitais metais APL‘e norėtų važiuoti drauge!

*Straipsnis publikuotas 15min.lt/gazas