Šiais metais į „Lietuvos Enduro
klubo“ organizuojamą kelionę „APL 2015” išvykau su JAWA 638 - motociklu, kurį Brolis įsigijo
dar prieš 15 metų. Tada, pavažinėjęs keletą sezonų, pastatė ją dešimtmečio
miegui. Prieš kelerius metus atėjo laikas ir man užkurti jos motoriuką. O šįmet
– ir Lietuvą apvažiuoti.
Kaip
ir pernai, šį APL norėjau važiuoti su „enduro“. Tačiau niekaip neradau
išsinuomoti minkšto, lengvo, „soft“ tipo motociklo. Šauni komanda, su kuria
važiavau pernai, taip pat nesugrįžo – kas išvykęs, o kas be technikos. Net
likus savaitei nežinojau su kuo dalyvausiu, bet vilties nepraradau - tikėjau,
kad važiuosiu! „Sprendimas“ atėjo savaime.
Tada
Jawute švilpiau Lietuva, toli nuo Vilniaus. Sustojusi degalinėje sulaukiau
kolegos skambučio - skubiai, čia ir dabar, turiu pateikti motociklo, su kuriuo
dalyvausiu APL'e, dokumento kopiją. Pasienio tarnyboje būtina užregistruoti
visų dalyvių duomenis (kas, kiek, su kuo, kur ir kada važiuos). Neturėjau
pasirinkimo - tuo metu burzgiau su JAWA - tad čia pat, ant pievos, nufotografavau
jos techninį pasą, ir... „pakliuvau“ į nuotykį, kuris atrodė visiška
nežinomybė.
Jau
kitą dieną Jawą patikėjau pažįstamam „jawistui“, kad pakrapštytų, kas būtina;
jis prikabino ir žavingas „daiktadėžes“. Nusipirkau ne vieną litrą tepalų,
kanistriuką kurui, įsidėjau tik būtiniausias detales: „šepetėlius“, „angliukus“,
žvakes, „šlangutę“ kurui, kamerą, laužtuvus, sankabos trosą...
Tačiau
kelionės išvakarėse, atsiėmusi motociklą ir riedėdama į organizatorių susitikimą,
supratau, kad sankaba dirba nebe taip, o pavaros jungiasi per grubiai. Tačiau
nusprendžiau: kas bus - tas, bet ryte startuosiu.
„Tu tik važiuok, mes
nepaliksim, padėsim“
Rytas
išaušo saulėtas. Šiek tiek vėluoju, nes Jawutė spyriojasi užsivesti. Po
valandos dalyviai užregistruoti, kolona „paleista“ į Medininkus. Organizatoriai
ir „Lietuvos Enduro klubo“ nariai lekiame į Rokantiškes aplankyti APL sumanytojų
- Lino Ramanausko ir Rimo Čivilio - kapų.
Netrukus
traukiam link Medininkų. Atsilieku, nes nebesisuka „gazas“ - neliko galios ir jokio
pagreičio (paprastai jo šiek tiek būna). Šiaip ne taip, paskutinė, bet
Medininkus pasiekiu.
Prie
manęs prisistato Saulius – dar iš tolo pamatęs, kad kažkas „ne taip“, be ilgų
kalbų ima krapštyti Jawą ir taria: „Tu tik važiuok, mes nepaliksim, padėsim.“ Tai
buvo žodžiai, kurie mane „vežė“ pirmąsias dvi dienas - kai „rankena
atsidarydavo“ kada užsimaniusi, o variklis dirbo šaižiai it motoroleris. Nors važiuoti
buvo nelengva, tada svarbiausia buvo važiuoti.
Ir
mes važiavome. Ir dar kaip! Pirmą akimirką, kai su komanda nėrėme į mišką ir
duobėtu keliu sukome į žvyrkelius, supratau, kad mūsų Pažintinis APL'as bus būtent
toks. Nepaisydami koks kelias, ieškodami smagesnių atkarpų, lankysime įdomias,
žalias, istorija ir paveldu turtingas Lietuvos vietas.
Vakare,
nakvynės vietoje JAWA sulaukė užtarnauto dėmesio, o aš džiaugiausi, kad įveikėme
pirmąją dieną. Atleidome sankabą, turėjo važiuoti geriau, pamėginau - lyg ir.
Temstant išvargusi, bet laiminga palikau aplink Uogą stoviniuojančius vyrus ir
jų pašnekesius apie jaunystės Jawas...
Kitą
dieną nebuvo geriau. Jawutė žviegė tarsi motoras dirbtų pertemptas. Stengdamasi
negalvoti apie galimus gedimus, švilpiau Lietuva ir grožėjausi.
Pirmosios
dvi dienos - tai spindintys, skaidrūs mėlyni ežerai ir žaisminga, vingiuojanti
gamta. Iš naujo, dar kartą, ir vėl įsimylėjau Aukštaitiją – čia mano giminės
šaknys. Labai norėjau joje pabūti ilgiau. Užtrukti. Kad ir visam gyvenimui.
Įdomiai
važiavome iki Skališkių olos - vingiavome miško bruzgynais šalia laukinių,
aukštų pievų, tada - pėstute brovėmės tarp eglynų ir suradome įspūdingą
dolomito atodangą it urvą.
Antrosios
dienos vakare, šalia kylančių lėktuvų ir burzgiančios motokroso trasos, ne
vienas APL dalyvis prasivažiavo su JAWA. Tiesa, kai kurie jau buvo pamiršę apie
„slapukus“ – „kranelį“ bei „patsosą“. Ir gerai, kad būtent tada nusėdo
akumuliatorius. Čia JAWA „užkalbėtojas“, neretai užvesdavęs mano
besispyriojančią Uogą, komandos narys Ramūnas sutvarkė krovimą (sulitavo
„lygintuvą“), pakeitė generatoriaus šepetėlius ir išsprendė sankabos klausimą. Saulei
leidžiantis užsėdau ja prašvilpti – tai švelniai, elegantiškai ir vėl Jawutė
rieda!
Trečia
ir ketvirta dienos - lygumos, žvyrai. Nors reikia laikyti atstumą nuo draugų ir
tenka ryti jų sukeltas dulkes, smagu, kai galinis ratas slydinėja (su JAWA,
tiesa, ir priekinis nelabai stabilus). Švilpiant su vėju žvyrkeliuose esi ir gamtoje,
ir greitį gali išvystyti. Aišku, jeigu vakaro saulė šviečia tiesiai į akis arba
neri į drėgno miško šešėlį - tada nebematai nei draugų, nei kelio, tik didelį
pudros debesį.
Važiuodama
priešpaskutinė iš dulkių ūko išlįsdavau pasidengusi smėliu. Maunantis
smėliuotas pirštines, jos braukė per rankas it švitrinis popierius, o šalmo
pošalmis, prisigėręs dulkių, raižė smilkinius. Ir nors rankų oda
atpleišėjo nuo tepalų, maišomų su benzinu (kažkodėl prapildavau), o striukės
užtrauktukas vos segasi, prigėręs žvyro, tai – dalis kelionės romantikos. Ir
Uoga atrodė gražutė – murzė keliautoja!
Kaip
ir pernai, taip ir šįmet - trečios dienos vakare išlindo visi (rimtesni)
skausmai. Nuo kelio apsaugos gumų, sunkių „endurinių“ batų ir nuolatinio „kick'inimo“
ištinusią, geliančią blauzdą ištepu „geliu“. (Likusią kelionės dalį, kur tik
galiu, išsineriu iš batų ir vaikštau basakom.) Nuo kietos sankabos (kai
prireikia dešinės rankos norint įjungti neutralią pavarą) maudžiantį, sunkiai judantį
riešą aprišu skarele ir... netrunku užmigti. Vieną gražiausių gyvenime naktų
praleidžiu ant kopos, ošiant jūrai, po giedru dangumi.
Penktoji
diena - tai Nemunas, susukto šieno ritiniai pievose ir medžių alėjos. Miške ir
laukuose ieškome Raganų eglės prie Vilkyškių, o suradę skaičiuojame kiek ji
turi kamienų. Tokiuose keliuose išmokstu stovėti net ant JAWA pakojų.
Į
Sudargo piliakalnius komandos vedlys Dainius veda ne nulietu asfaltu, o palei
pat Nemuną, ieškodamas nuotykių. Smėlyje JAWA šauniai slidinėja - nors sunku
nulaikyti, bet įmanoma. Tad nieko tokio neįsipaišius į posūkį nulėkti į pievą.
Prie piliakalnių iš kanistro pradeda tekėti benzinas – dėl kratymosi duobėse
nusmuko „daiktadėžės“, o duslintuvas išlydė ir kanistro plastmasę. Laimei, viskas
baigėsi sėkmingai.
Nors
„APL Moto keliautojo vadove“ turime ilgą lankytinų objektų sąrašą, dienos
greitai gęsta. Lėkdama į Vištytį net krūpteliu - dešinysis duslintuvas pradeda
kriokti it pašėlęs. Suprantu, kad pamečiau jo „vidurius“. Stabdausi, o gale
važiuojantis komandos narys parveža karštą „turbiną“. Įstato atgal ir su „turbo“
JAWA švilpiame toliau. Vištytis visada pakeri stipriu vakariniu vėju,
sklindančiu nuo ežero tolumų ir pilnaties mėnesiena.
Kitą dieną kartu
su visais APL dalyviais skinamės kelią prie trijų valstybių sienų sankirtos.
Tai – marmurinis riboženklis, į kurio trečdalį – Rusijos Kaliningrado sritį –
nevalia net kojos įkelti.
Po
dar vienos įspūdžių gausios dienos ateina ir paskutinis vakaras. Jis, kaip ir paskutinė naktis
bei rytas visada yra kiek kitokie. Tai garsus juokas, guvūs žvilgsniai, linksmi
pašnekesiai - tačiau nuspalvinti giedru liūdesiu. Rytojus reiškia paskutinę dieną.
Rytas
Zervynose išaušta nepaprastai karštas - kol susipakuojame palapines,
miegmaišius, daiktus, kelis kartus šokame į Ūlą. Suplanavę maršrutą, pajudame. Šį
kartą komandą vedu aš, bet netrukus, gana staigiame posūkyje iš šalutinio į
pagrindinį kelią stabdausi, šoku nuo motociklo ir skubiai lekiu į priešingą
pusę.
Ant
kelkraščio guli vyras ir iš džinsų kišenės bando ištraukti mobilųjį telefoną.
Jo plieninis žirgas - griovyje greta. Iškviečiame greitąją pagalbą ir esame
kartu: užstojame ryškią saulę, kalbiname, atvykus medikams matome atvirą
kairiojo blauzdikaulio lūžį, vykstame ir į Varėnos ambulatoriją. Vyras
nesuvaldė motociklo aštriame posūkyje ir nulėkė per pievą į griovį. Laimei, pagrindiniu
keliu nevažiavo joks automobilis. O blauzda ir lūžęs žąstikaulis bus „suremontuoti“.
Ir sugis.
Dienai
persiritus į antrąją pusę jau miname tiesiąja – asfaltu iki finišo. Imu
trūkčioti - riedėdama atsuku kuro rezervą, tačiau nepadeda. Likus 15 kilometrų
iki Medininkų kolega, tądien prisijungęs prie mūsų komandos, taip pat
„jawistas“ Marius, atiduoda savo atsarginį litrą. Su jauduliu - ar užteks - bet
pasitikėdama Uoga, pasiekiu Medininkų pilį!
Jaukiame
pilies kieme renkasi dalyviai, spindi šypsenos, aidi juokas. Įteikiame
diplomus, šnekučiuojamės, o po kiek laiko namo išriedame ir mes,
organizatoriai.
Atgalios
švilpiu kaip įpratusi. Šeimos nariai automobilyje spaudžia iš paskos. Kadangi
mano spidometras užstringa ties 80 km/ val. rodikliu, tik vėliau sužinau savo tikrąjį
greitį.
Po
kiek laiko motoras ima dūsti. Važiuoju, kol važiuojasi, tačiau Vilniuje,
Liepkalnio sankryžoje, užgęstu ir nebeužsikuriu. Saulė, atrodo, degina - ore
kone +30, o dar ta neperpučiama apranga.
Netrukus
pribėga Brolis ir sudėlioja atsakymą: užkaito, juk karštas oras ir tikriausiai žvakė
nebeuždega kuro, reikia palaukti. Nustumiame JAWA po krūmu ir keliaujame
vakarienės.
Vėliau
užsikuriame, bet motoriukas dirba tik vieno cilindro
pajėgumu. Vėl užgęstu sankryžoje. Vėl užsikuriame. Ir
Broliui nurodžius „drąsiai, visada kelti apsukas“, nusprendžiu pasiekti namus.
Visą likusią atkarpą kalbuosi su bendražyge. Ir pykti neįmanoma - juk ji
atlaikė 2000 km be rimtų gedimų! Tik taip norėtųsi pasiekti namus sava eiga... Kad
neužgesčiau, laukdama sankryžose stipriai „gazuoju“ (nemaloni procedūra,
nepagarba aplinkiniams), bet garažą mudvi pasiekiame!
Vienas
komandos narys po kelionės sakė, kad nors išmaišė daug pasaulio, per 30 metų nebuvo
matęs tiek Lietuvos, kiek per šią savaitę. O toks ir yra Pažintinio APL
tikslas.
Tai
- improvizacija ir atradimo džiaugsmas. Kiekviena komanda nusprendžia kokius rekomenduotinus
objektus aplankyti ir kokiais keliais ar keliukais riedėti. Mūsų, organizatorių,
misija - supažindinti dalyvius su vis kitokia, nepaprasto ir kuklaus grožio
Lietuva ir parodyti koks yra „enduro“ pasaulis.
O apskritai,
APL man reiškia draugystę. Tai ne tik nuotykis, ne tik žavingos, purvinos,
iššūkių kupinos atostogos. Tai kelionė, kuri dėlioja požiūrį į save, pasaulį ir
vertybes. Čia ne tik augi kaip asmenybė, čia atrandi, kad visada turėjai
draugų. Tik reikėjo laiko ir vietos juos pažinti.
Važinėju
su JAWA ragindama džiaugtis paprastu ar netobulu, tačiau mums ypatingu ir
svarbiu, nepamiršti nuotykių skonio ir siekdama priminti, kad niekada nevėlu (ir
vėl) užkurti motoriuką – tiek JAWA, tiek savo širdies! JAWA vienija kartas.
Tiesa,
šį APL keliavo net dvi Jawos. Kolega Marius švilpė su kita komanda. Vaikinas dar
antrąjį vakarą iki išnaktų keitė
stūmoklį, šeštąją dieną važiavo smėlio ruože (pramintu
„Dakaru“), ir, pamojavęs visiems finiše, išskubėjo į oro uostą skrydžiui į
Londoną.
Man
ši kelionė išliks atmintyje
kaip vidinė nuojauta, jog Jawutė atlaikys ir mudvi sugrįšime sava eiga. Labai smagu
apvažiuoti Lietuva su Brolio JAWA. Po kelionės jis džiaugėsi,
kad motociklas gyvena toliau: „Kas kitas ir kada daugiau šitiek ir šitaip su ja
važiuos...“ Ir tarė, kad kitais metais APL‘e norėtų važiuoti drauge!
