Lietuva-Kaukazas

Neabejoju, kad ši kelionė įkvėps ne vieną iš mūsų su JAWA ir tolimesnes šalis aplankyti! Paulius Jarukas pasakoja:

Kelionė Lietuva – Kaukazas 
2014 m. birželio 25 d. - liepos 18 d.

Šių metų vasarą turėjau progą išmėginti savo ir Jawos galimybes rimtesnėje kelionėje. Likus šiek tiek daugiau nei vienam mėnesiui prisidėjau prie kelių motociklininkų organizuojamos kelionės į Kaukazą su sena technika. Laiko pasiruošti buvo nedaug: reikėjo ir motociklą profilaktiškai perkrėsti, ir dokumentus (pasą, vizas) susitvarkyti, ir piniginę papildyti. Susiruošė važiuoti 6 žmonės su penkiais motociklais: IŽ planeta 4, IŽ planeta 3, Harley Davidson Sportster ir Honda CB 750.

Šia kelione norėjome atkartoti lietuvio keliautojo Antano Poškos kelionę. 1972 metais Gediminas Ilgūnas, Birutė Ilgūnienė ir Antanas Poška IŽ Jupiter 2k motociklu pasiekė Kaukazą. Tačiau pasirinkome šiek tiek kitokį maršrutą: ne per Rusiją (pabijojome susiklosčiusios padėties), bet per Europos šalis.

Kur šypsosi merginos

Į kelionę pajudėjome birželio 26 d. išvakarėse, apsistojome Netoli Druskininkų, o ryte jau lėkėme į Lenkiją. Deja, antroji diena mus pasitiko su lietumi. Laimei, vakarop, artėjant prie Slovakijos, orai ėmė taisytis, ir įvažiavus į Slovakiją pasirodė saulė. Slovakijos kalnuose teko pavargti, nes pakilus šiek tiek aukščiau mūsų dvitaktukai nebetraukdavo, nebeužtekdavo deguonies. Man patiko Slovakija: graži gamta, kalnai, visur tvarkinga, merginos šypsosi, o jai dar papypseni - tai mojuoja. Ir šiaip - mano Jawa čia jautėsi gerai, gal dėl to kad visai čia pat Čekija - Jawos gimtinė.

Vakarop įvažiavome į Vengriją, čia vaizdas liūdnesnis: matosi, kad žmonės nelabai turtingi, namai vargani, bet klesti žemės ūkis, visi laukai dirbami. Vienu momentu paklydome, tai lėkėme kukurūzų lauku skersai ir išilgai. Vengriją greitai pervažiavome ir po pietų jau buvome prie  Rumunijos sienos. Nors prisiklausėme negerų dalykų apie rumunus, bet, laimei, šioje kelionėje tai nepasitvirtino. Važiuojant tolyn keitėsi vaizdai - akivaizdžiai matėsi, kad tolstame nuo Europos. Šioje šalyje beveik nevažiavom magistralėmis, nusprendėm važiuoti per kaimus - taip įdomiau kažką pamatyti.

Išbandymai kalnuose

Kitą dieną privažiavome Rumunijos serpantinus. Va čia tai vaizdai - tokie kalnai ir kai pagalvoji, kad reiks pakilti iki viršūnės! Anksčiau nevažiavau rimtais kalnais, tai nežinojau ko tikėtis. Į viršų motociklas kartais važiavo vos antra pavara, tad kas kelis kilometrus stodavome ir darydavome pertraukas, nes varikliukams tai buvo iššūkis. Kalnus įveikėme per vieną dieną.

Kitą rytą įvažiavome į Bulgariją, čia aplankė jausmas, kad grįžome į Tarybų Sąjungą - viskas rusiškai. Šalis visai neįdomi – vien tik laukai. Čia man sustreikavo sveikata, pakilo spaudimas ir bevažiuodamas pajaučiau kad bėga kraujas iš nosies.

Pravažiavus Bulgariją pasiekėme Turkiją. Nusprendėme važiuoti šiaurine pakrante. Turkai važiuoja tragiškai, posūkių nerodo, lenkia kaip nori. Šioje šalyje važiavome įsitempę. Kita dieną pasiekėme Istambulą. Pirmą kartą su Jawa važiavau tokiame dideliame mieste – bijojau, kad gali „užklyniti“ motorą, nes karštis didelis, mašinų spūstys. Bet viskas buvo gerai. Didžiausias vargas Turkijoje buvo kalnai palei pakrantę: keliai siauri, vingiuoti, statūs, prasilenkti su mašinomis sunku, atitvarų nėra, jeigu kažką ne taip padarysi - krenti su motociklų į jūrą. Tad toji atkarpa mus labai išvargino, ji tesėsi apie 400 km. 

Po kelių dienų pasibuvimo Turkijoje pasiekėm Gruziją. Kirtus sieną mus pasitiko visai kitoks vaizdas nei ankstesnėse šalyse. Žiguliai, kamazai, rusiška muzika, rusiškai su mumis bendraujantys žmonės. Žmonės čia draugiški, iš pradžių tas draugiškumas man atrodė įtartinai, bet vėliau pripratome. Gruzijoje mūsų laukė iššūkis - Kalnų „perevalas“ apie 30 km į viršų ir 20 km atgal. Kalnų kelias tragiškas, čia tik su enduro motociklu važiuoti. Vien akmenys, žvyras, statūs kelkraščiai ir t.t. Šioje atkarpoje sužinojome, kaip kiekvienas mokame vairuoti ekstremaliomis sąlygomis. Vargais negalais pasiekėme „perevalo“ pabaigą ir vėl mus pasitiko asfaltas.

Kelionės kontrastai

Kitas taškas –Tbilisis. Žmonės čia labai paslaugūs, jauku, nelengva šią šalį palikti. Išvažiavus iš Tbiliso pajudėjome link Azerbaidžiano. O čia atrodo viskas kaip kokioje dykumoje - karštis ir smėlynai. Kelias iki Bakų gana geras, veda palei kaimus, tik vaizdas nykus, kaimai prasti, apkiūtę, vien smėlynai, karštis. Draugiškumu azerbaidžianiečiai nenusileidžia gruzinams. Galiausiai pasiekėme Baku. Čia netikėtai susitikome su azerbaidžianiečiu, kuris prekiauja lietuviškais baldais.

Kitą rytą, susikrovę visą mantą pajudėjome atgal į Gruziją. Iš jos turėjome važiuoti į Armėniją. Armėnijoje mūsų tikslas buvo Sevano ežeras ir gruzinų karo kelias „Kristovoj Pereval“. Dvi dienas užtrukome šioje šalyje. Ji taip pat graži: kalnai, laukai, pievos, saulėta. Žmonės čia draugiški, kalbina, paaiškina, kur važiuoti.

Vėliau iš Batumi kėlėmės keltu į Ukrainą. Kelionė per Juodąją jūrą užtruko net tris dienas, tad buvo laiko daug ką apmastyti. Išsilaipinę Ukrainoje pajautėme čia tvyrančią įtampą, muitininkai su automatais, labai viską žiūrinėjo, priekabūs prie visko. Ukrainoje labai nesižvalgėm niekur, kirtom kampą per Moldovą, kad kuo greičiau pasiekti Lenkiją.
Pasiekę Lenkijos pasienį atsipūtėme: pagaliau netoli namų. Atlikę visus muitinės reikalus, pradėjom mąstyti apie nakvynę. Užsukome į degalinę, pasiėmėme alaus, ir, nusukę nuo kelio, pasistatėme savo tvirtovę iš brezento. Tas vakaras buvo paskutinė mūsų nakvynė ne Lietuvoje.

Kitą dieną atsikėlėme su gera nuotaika, oras taip pat buvo gražus. Galima buvo neskubant važiuoti ir grožėtis lenkiškais vaizdais.

Svetur gerai, bet namuose - geriausia

7 val. vakaro pasiekėme Lazdijus. Kad ir kaip gera ir įdomu svetur, kirtus Lietuvos sieną, pasidarė taip ramu ant širdies. Visada gera sugrįžti į savo kraštą. Lazdijuose išsiskirstėme, vieni nulėkė Vilniun, kiti į Druskininkus, o aš su Jawute per Alytų, Kauną iki Ukmergės. Kelionė baigta.

Įveikėme apie 9000 km per tris su puse savaitės. Buvo visko daug, sutikom daug įvairių ir įdomių žmonių, pamatėm kiekvienos šalies gyvenimą. Išmėginom save ir savo žirgus. Prieš kelionę truputį baiminausi, nes nežinojau, kokie keliai laukė manęs ir apskritai - kas bus kelionėje. O Jawutė mane labai nustebino: prisikroviau begales detalių, bet taip nieko ir nepanaudojau. Gedimai išvis buvo simboliniai, daugiau profilaktika: sprogo galinė padanga, trūko trosas, perdegė priekinis žibintas, sudilo amortizatoriai, o varikliukas išliko gyvas ir sukasi po šiai dienai. Va kur čekiška kokybė! 

Norisi vėl ir vėl sėsti ant motociklo ir važiuoti kur tolėliau. Tikėkimės, netolimoje ateityje taip ir bus.