Gytis Kulikauskas pasakoja apie savo rudens kelionę iki Kroatijos.
2014 m. rugsėjo 5-14 d.: Vilnius-Trogiras
Mintis
pasiekti Adrijos jūrą nebuvo spontaniška ir tai nebuvo šiuo metu suintensyvėjusio
tautiečių turizmo į Balkanų šalis padarinys. Dar vaikystėje su broliu pamatėme
senelio nuotrauką prie uolėto kranto. Senelis pasakė, kad tai Dubrovnikas.
Kadaise teko jam būti ten komandiruotėje. Nuo to laiko mano brolis labai
susidomėjo šiuo kraštu. Šios šalys įdomios dar ir tuo, kad ne taip jau seniai
išgyveno ilgus ir sunkius karus, bet pažvelgus į puikiai išvystytą Kroatijos
infrastruktūrą, sunku tai įsivaizduoti.
Į
kelionę išsiruošėme visa šeima, bet atskirai: tėvai su broliu - automobiliu, o
aš su drauge - 1973 m. pagamintu motociklu JAWA 350/360. Kelionė truko 10
dienų, iš viso įveikta 4100 km.
Planavome
išvykti motociklu rugsėjo 5-ąją, penktadienį apie 16 val. nes tądien dar ėjau į darbą. Deja, kol
susikrovėme visus daiktus, kol nuvykome į garažą, kol viską sukrovėme į
motociklą laikas praėjo nepastebimai.
Supyliau degalus į baką, užkūriau motociklą
ir jis užgeso. Kelis kartus bandžiau užvesti, deja, variklis vis nerodė gyvybės
ženklų. Vėliau vėl užsikūrė ir vėl užgeso. Pagalvojau, kad jeigu motociklas
nenori važiuoti, geriau jį palikti vietoje. Tik po tylos minutės atėjo mintis į
galvą, kad nusėdo alyva bake. Gerai supurčiau motociklą, kelis kartus pramyniau
ir brum! Pirmąsias porą minučių JAWA
patampa garvežiu, tačiau tai tik paskatina kuo greičiau išsinešdinti iš
požeminio garažo. Išvažiavome iš Vilniaus apie 18 val. Be jokių tarpinių
sustojimų pasiekėme Lazdijus, prisipylėme degalų, kirtome sieną, pasigavome
greitesnį vilkiką ir - pirmyn paskui jį. Ir taip - iki pat Varšuvos su dar
vienu sustojimu degalinėje.....
Apie 12
val. nakties vietos laiku jau buvome prie išvažiavimo iš Varšuvos – taigi dienos
tikslas įveiktas. Tačiau labai ilgai sugaišome, kol radome nakvynės vietą.
Visur arba nėra vietų, arba kainos pernelyg didelės. Galų gale, apie 6 val. ryto randame motelį.
Visi tokiu metu iš motelio išvažiuoja, o mes einame miegoti.
Prabudome
apie 13 val., šokome ant motociklo ir lėkėm toliau. Vykstame į JAWOS gimtinę –
Čekiją. Kai pradeda temti, nusprendžiame nedaryti vakarykštės klaidos – ieškome
pakeliui į Vieną (Austriją) nakvynės. Istorija kartojasi - niekur nėra vietų. Beveik
prie Austrijos sienos randame viešbutį, kuriame vyksta vestuvės, bet panašu,
kad keliautojai su odiniais drabužiais čia niekam nemaišo.
Trečiąją
kelionės dieną atsikeliu 6 val. ryto, nes kelionės tikslas – Trogiras, iki
kurio dar 900 km. Draugė karščiuoja, tad toliau vyks su šeima automobiliu. Kelionėje
likau vienas. Tądien oras nelepino. Oro temperatūra nesiekė 20 laipsnių, buvo
apsiniaukę, daug kur rūkas. Tačiau visa tai atpirko Austrijos kalnų vaizdai.
Netrukus
artėja ir Slovėnijos siena. Įvairiais siaurais keliukais pravažiuoju ją ir
įvažiuoju į Kroatiją. Pasienyje sustoju parodyti tapatybės kortelės, bet
panašu, kad ši procedūra apsunkina ne tik mus, bet ir nervina pačius kroatų
pasieniečius, todėl jie tik pamoja ranka: „Ok ok, go go go!!!“
Kelias kalvoje arba kai atsibostų
kristi nuo skardžio
Kroatija
pasitinka labai plačiais ir geros kokybės keliais, už kuriuos tenka plačiai
atverti piniginę. Tačiau oras vis dar nelepina, tad pradedu baimintis, kad
galbūt netinkamą laiką pasirinkau kelionei. Jau esu beveik piečiausiame Europos
krašte, bet temperatūra siekia vos 20 laipsnių, o dangus debesuotas.
Privažiuoju greitkelio vietą, kur turiu nusukti link miestelio Senj, esančio ant
Adrijos jūros kranto Kroatijos pakrantės šiaurėje. Greitkelį ir jūrą skiria
kalnai, todėl turiu kirsti kalnus. Patenku į tikrus serpantinus. Nudžiungu, kad
motociklui jie nė kiek nebaisūs, lipa ketvirta pavara į visus kalniukus be
problemų. Užvažiuoju ant kalno, ir..... akimirksniu pasikeičia dangus į giedrą,
išnyra saulė, temperatūra - apie 30 laipsnių. Nuotaika pasitaiso ir tęsiu
kelionę žemyn serpantinu. Privažiuoju miestelį Senj ir toliau važiuoju Adrijos
jūros pakrante. Kelias kalvoje, vaizdas įspūdingas.
Pirmi keliasdešimt
kilometrų labai baugina: vis tik JAWOS stabdžiai nepasižymi geromis
charakteristikomis, o tai gali skaudžiai kainuoti. Nespėjus pristabdyti būtų ne
kiek baisu, kiek atsibostų kristi nuo skardžio. Pastebiu, kad mane lenkia daug
motociklininkų, tad vėliau įsidrąsinu ir aš. Stoju kas 10 kilometrų
pasifotografuoti, nes pakeliui apstu apžvalgos aikštelių. Kelionė įgauna
visiškai kitokį pobūdį, užplūsta kitokie jausmai, dingsta abejonės ir nerimas
dėl motociklo, tiesiog važiuoju ir grožiuosi vaizdais. Sustoju miestelyje
nusipirkti ką nors užkąsti ir aikštelėje būrys vaikų sušunka „JAWA!!!“. Kiek
nustembu, kad motociklo markė jiems nesvetima.
Tada užplūsta mintis, kad nesinorėtų
užsilikti kalnuose saulei nusileidus. Keliai neapšviesti, o nuslydus nuo kelio
kelionė gali pasibaigti amžiams. Deja, likus šimtui kilometrų iki tikslo, sutemsta,
tad per kalnus važiuoju itin atsargiai. Tačiau atsargumą mažina nuo kalno
atsiveriantis šviečiantis Trogiras, kuris vilioja akis paganyti, tačiau net akimirka,
kai akys nukrypsta nuo kelio, tampa pavojinga. Galų gale, apie 22 val. įvažiuoju
į Trogirą. Apartamentuose manęs jau laikė šeima
ir alus balkone su vaizdu į šviečiantį Trogirą bei Splitą. Dienos
nuvažiuotas atstumas – 930 km.
Poilsis ant marmurinių laiptų
Toliau
kelionę tęsėme be motociklo. Leidome JAWAI pailsėti: vis tik nemažą kelią
sukorė, o ir patiems užpakalius paskaudo. Dairėmės Trogire: miestas pastatytas
iš balto akmens, siauros gatvelės, grindinys taip pat baltas. Miestas labai
jaukus - ne be reikalo įtrauktas į UNESCO paveldą. Nuo baltos spalvos ir
aukštai pakilusios saulės pradeda skaudėti akis. Vakare daug kur galima
paklausyti gyvos muzikos. Apie vidurnaktį turguje įsigyjame rakės, kuria
užgydome visas skandžio ligas.
Aplankėme
miestą Splitą, kuriame kadaise pasistatė rūmus Romos imperatorius. Šie dar
stovi iki šių dienų. Keliavome
automobiliu Adrijos jūros pakrante iki Dubrovniko. Pakeliui apstu turgelių,
prekiaujančių medumi, levandomis, mandarinais, granatais ir t.t. Tad nusiperkame
maišą mandarinų ir važiuojame toliau iki pasienio su Bosnija ir Hercogovina.
Nors įvažiuojame į ne Europos Sąjungos šalį, mūsų tapatybės dokumentai čia
niekam neįdomūs. Pamoja ranka ir važiuok.
Bosniai naudoja du raidynus –
lotyniškąjį ir kirilicą, todėl informaciniai ženklai rašomi abejomis raidėmis.
Tačiau panašu, kad kirilica ne visiems vietos gyventojams patinka, todėl ją
purškiamais dažais tiesiog uždažo. Parduotuvėje kiek nustebina kasininkė, kuri
nė kiek nesidrovėdama traukia cigaretę kasoje.
Kertame
sieną, „parodome dokumentus“ ir jau čia pat - Dubrovnikas. Pasivaikštome po senamiestį
ir nusprendžiame nebeskubėti – vis tiek čia dar kartą atvyksime. Tai miestas, į
kurį norisi sugrįžti. Senamiestis labai didelis ir labai gražus.
Bevaikštant po
senamiestį užkalbina vieno restorano „vadybininkas“. Pasigiria, kad kartais
atostogauja Amerikoje, kur netoliese būdavo įsikūręs Arvydas Sabonis. Ir
primena mums, kad šiuo metu žaidžiame su Turkija bei viliasi, kad mes laimėsime.
Pasiūlo mums pavalgyti jo restorane. Atsakome, kad užeisim vėliau, o sugrįžę į
restoraną matome, kad nėra laisvų vietų. Tačiau „vadybininkas“ paragina
nepabėgti ir pasisiūlo prisėsti ant marmurinių laiptų. Čia greitai padeda
pagalvėles ir sušunka padavėjams, kad atneštų rakės. Padavėjai vos nenugriūdami
atbėga su rake ir, įteikdami mums, kiekvienam pasako lietuviškai „ačiū“.
Padavėjams atnešus patiekalus pribėga prie mūsų „vadybininkas“, pasiteirauja ar
nieko netrūksta, ir prieš nueidamas pasako lietuviškai „gero apetito“. Mes
užklausiame, kaip reikalai su krepšiniu. Šis greitai padavėjams duoda užduotį
sužinoti rezultatą. Nepraėjus minutei išgirstame „73:61, Lietuva laimėjo“.
Turbūt dėl tokio svetingumo nė kiek ir nepergyvename dėl restorane išleistų
pinigų. Kroatai bendrauti su užsieniečiais tikrai sugeba: kalba anglų, rusų,
vokiečių ir gal dar kokiomis kitomis kalbomis. Turbūt savo iškalba gali
parduoti bet ką.
Dubrovnike
aplankome paplūdimį, kuriame kadaise ilsėjosi senelis. Pamatau tą patį
akmenuotą krantą, prie kurio jis fotografavosi prieš keliasdešimt metų. Čia
pastebime, kad jūros gyvūnai pripratę prie turistų, tad kurį laiką 20 cm. ilgio
žuvyčių terapija neatrodo labai maloniai, bet apsiprantame.
Pasidžiaugę vandens
malonumais vykstame į kalnų viršukalnę. Joje – Jugoslavijos karo muziejus.
Muziejus ypatingas tuo, kad nėra renovuotas. Karo metu pastatui nemažai teko
atlaikyti, nes jame buvo ryšio įranga. Ant aplink esančių susprogdintų statinių
parašyta, kad eidami į juos patys atsakome už savo gyvybę. Bet kurgi nenueisi –
juk ne kasdieną turime galimybę pajusti, ką reiškia karas. Muziejus turi vos
kelis langus, visi kiti užkalti lentomis arba politeleno plėvele. Eksponuojami
ginklai, ryšių įranga ir kita ekipiruotė, kuri buvo naudojama pilietiniame
kare.
Kai policininkas pasiūlo išgerti
alkoholio
Septintąją
kelionės dieną nusprendžiame palikti Trogirą. Apie pietus susikrauname
amuniciją ir sėdame ant motociklo. Dangus neatrodo gražiai, bet kito
pasirinkimo neturime – kelionės tikslas – Zagrebas. Tik pajudėjus staiga pakyla
vėjas ir pradeda lyti. Kylame į kalną, o lietus vis stiprėja. Pradeda nebelyti,
o pilti. Dar po kiek laiko pradeda žaibuoti ir griaudėti. Ieškau, kur pakeliui
sustoti, bet nieko nėra. Tik pradeda suktis galvoje mintys, ar gali žaibas į
mus trenkti, ar ne. Nusprendžiu, kad važiuoti pakrante per daug pavojinga, tad
reikia pervažiuoti kalnus ir važiuoti greitkeliu. Galbūt kitoje kalnų pusėje -
nelyja? Taip ir padarome, bet, deja, ir kitoje pusėje nieko negeriau...
Kuo toliau
– tuo aukščiau į kalną važiuojame, o kuo aukščiau – tuo šalčiau. Virš kelio
esančiose švieslentėse matome, kad lauko temperatūra tik 11 laipsnių šilumos.
Bevažiuodamas tik ir laukiu, kada bus koks tunelis, nes juose žymiai šilčiau.
Ir štai, pasisekė – priekyje tunelis
Mala Kapela , kurio ilgis 5,8 km. Kol pravažiuojame, sušylame, bet išnirę vėl pažvelgiame
į švieslentę, kuri šį kartą rodo 9 laipsnius šilumos. Lietus vis dar pila.
Tenka stovinėti vis dažniau, nes nebeįmanoma atlaikyti šalčio.
Vienoje
degalinėje prieina prie mūsų policininkas ir pasiteirauja apie kelionę bei
paklausia, ar nešalta. Pasakome, kad labai šalta. Šis pasisiūlo apsistoti
degalinėje esančiame motelyje. Turbūt būtumėme susigundę šiuo pasiūlymu jeigu
nebūtumėme užsirezervavę apartamentų Zagrebe. Taip ir atsakom jam, o šis mums
pasiūlo išgerti alkoholio – kad būtų šilčiau. Mes nusijuokiame, bet panašu, kad
policininkui tai nepasirodytų nuodėmė. Apšylame ir važiuojame toliau.
Galų gale
visiškai sutemsta. Nors greitkelis - labai geros būklės, tačiau jis - kalnuose,
o juose - rūkas. Važiuoti pasidaro labai sunku, matomumas labai prastas. JAWOS
šviesos perdaug negelbėja. Šiaip ne taip privažiuojame Zagrebą. Susirandame
apartamentus ir kiek išgąsdiname šeimininkę, nes kur beatsistojame, po mumis vandens
balos. Nusivelkame šlapius drabužius ir sukame galvą, kaip juos išdžiovinti.
Išdėliojame po visą vonios kambarį ir įjungę infraraudonųjų spindulių šildytuvą
einame miegoti.
Atsikėlę
ryte randame tokius pačius šlapius drabužius. Nieko nėra smagiau, kaip į juos
įlipti dar kartą. Susikrauname mantą ir važiuojame į Zagrebo centrą, prasukame
pora ratų ir traukiame link Vengrijos. Dienos tikslas – Budapeštas. Diena nėra
labai šilta, bet nors nelyja. Kirtę Vengrijos sieną iš karto pastebime
kontrastą. Baigiasi gražūs keliai, man jau senka degalai, o degalinės kaip
nėra, taip nėra. Galų gale tokią surandame, užsipilu brangių degalų, susimoku
už kelius, brangiai pavalgome bei dar susimokame už patogumus. Čia jau
susiduriame su kalbos barjeru. Lenkijoje nors niekas nekalba kitomis kalbomis,
bet galima daugmaž suprasti. Bet kada kalba vengriškai – nieko nesigauna
suprasti.
Kiek
priartėjus prie Balatono ežero nusprendžiame nusukti nuo kelio ir važiuoti
palei ežerą. Privažiavę įmerkiame rankas, pamaitiname gulbes ir traukiam toliau.
Deja, mūsų kelias palei ežerą baigiasi tvora. Tenka grįžti į greitkelį.
Privažiuojame vieną kurortinį miestą – Siofok ir užsukame į jį. Prie ežero
esantys poilsio kompleksai atrodo liūdnai, dauguma nebeveikia – pasibaigęs
sezonas, o kitiems sezonas baigėsi galbūt prieš 10 metų. Vaizdas panašus į
Jūrmalą. Daug prabangių vilų, bet niekam jos nebereikalingos. Viešbučiai taip
pat. Per daug neužsibuvę traukiam toliau.
Privažiuojame
Budapeštą. Apie šį jau galima pasakyti daugiau gerų žodžių negu blogų. Miestas
labai didelis ir gražus. Architektūra primena Vieną. Pasistatę apartamentų aikštelėje
motociklą lekiame į centrą. Kiek pasidaro keista: nors buvo tik apie 20 val. vakaro,
dauguma maitinimo įstaigų užsidariusios ir žmonių mieste labai nedaug. Šiaip ne taip randame
vieną restoraną, kuris dirba ilgiau. Restorano pavadinimas „Jūreivio sapnas“,
kuriame pardavinėjami tradiciniai patiekalai. Kiek pagalvoję nustembame, kad
vengrai jūros kaip ir neturi... tebūnie jiems tai sapnas. Užkandame guliašovos,
išgeriame vyno ir vykstame prie tilto, skiriančio Budą ir Peštą.
Toliau
judame link Slovakijos sienos. Prie pat jos pradeda lyti. Įvažiavus į Košice
miestą lietus sustiprėja, tad susigundom McDonalds‘ restoranu. Čia besėdėdami
pažiūrime orų prognozę ir negalime patikėti: Slovakijoje – 17 laipsnių, o
Lubline (Lenkija) – 27 laipsniai su saule. Nurimus lietui šokame ant motociklų
ir tęsiame kelionę. Tenka kirsti Tatrų kalnus. Kalnai nėra labai statūs, bet
serpantinai neišvengiami. Motociklui jie nekelia baimės, tik priekyje vos
judantys vilkikai neleidžia judėti greičiau. Prietemoje įvažiuojame į Lenkiją.
Keliukai siauri, bet geros būklės, važiuoti tampa visai smagu. Oras puikus,
šilta, nėra vėjo ir lietaus. Nusiteikiu važiuoti per naktį iki Lietuvos, bet
nuovargis aplenkia mus. Netoli Lublino stojame į motelį.
Kitą
dieną tik apie 21 val. vakaro kertame Lietuvos sieną. Nusprendžiame išgerti
kavos degalinėje, kurioje sutinkame keletą oldtimers.lt
forumo narių, grįžtančių iš sendaikčių turgaus Lodzėje. Pasipasakojame apie
kelionę ir vykstame namų link. Lietuvoje JAWA prisimena, kad reikia paerzinti
vairuotoją – prisukti benzino tiekimą. Išsigąstu, kad man baigiasi degalai,
todėl sustoju vienoje degalinėje papildyti bako. Užsipilu, bet kurį laiką JAWA vis
tiek dūsauja. Bet man jau vis tiek – juk
mes jau viena koja namuose. Po kurio laiko mano mintys nugalėjo - JAWA pasidavė
ir parvežė mus laimingai į Vilnių.
