Vilnius-Trogiras

Gytis Kulikauskas pasakoja apie savo rudens kelionę iki Kroatijos.

2014 m. rugsėjo 5-14 d.: Vilnius-Trogiras

Mintis pasiekti Adrijos jūrą nebuvo spontaniška ir tai nebuvo šiuo metu suintensyvėjusio tautiečių turizmo į Balkanų šalis padarinys. Dar vaikystėje su broliu pamatėme senelio nuotrauką prie uolėto kranto. Senelis pasakė, kad tai Dubrovnikas. Kadaise teko jam būti ten komandiruotėje. Nuo to laiko mano brolis labai susidomėjo šiuo kraštu. Šios šalys įdomios dar ir tuo, kad ne taip jau seniai išgyveno ilgus ir sunkius karus, bet pažvelgus į puikiai išvystytą Kroatijos infrastruktūrą, sunku tai įsivaizduoti.

Į kelionę išsiruošėme visa šeima, bet atskirai: tėvai su broliu - automobiliu, o aš su drauge - 1973 m. pagamintu motociklu JAWA 350/360. Kelionė truko 10 dienų, iš viso įveikta 4100 km. 

Paskui vilkiką

          

Planavome išvykti motociklu rugsėjo 5-ąją, penktadienį apie 16 val.  nes tądien dar ėjau į darbą. Deja, kol susikrovėme visus daiktus, kol nuvykome į garažą, kol viską sukrovėme į motociklą laikas praėjo nepastebimai. 

Supyliau degalus į baką, užkūriau motociklą ir jis užgeso. Kelis kartus bandžiau užvesti, deja, variklis vis nerodė gyvybės ženklų. Vėliau vėl užsikūrė ir vėl užgeso. Pagalvojau, kad jeigu motociklas nenori važiuoti, geriau jį palikti vietoje. Tik po tylos minutės atėjo mintis į galvą, kad nusėdo alyva bake. Gerai supurčiau motociklą, kelis kartus pramyniau ir brum! Pirmąsias porą minučių JAWA patampa garvežiu, tačiau tai tik paskatina kuo greičiau išsinešdinti iš požeminio garažo. Išvažiavome iš Vilniaus apie 18 val. Be jokių tarpinių sustojimų pasiekėme Lazdijus, prisipylėme degalų, kirtome sieną, pasigavome greitesnį vilkiką ir - pirmyn paskui jį. Ir taip - iki pat Varšuvos su dar vienu sustojimu degalinėje..... 

Apie 12 val. nakties vietos laiku jau buvome prie išvažiavimo iš Varšuvos – taigi dienos tikslas įveiktas. Tačiau labai ilgai sugaišome, kol radome nakvynės vietą. Visur arba nėra vietų, arba kainos pernelyg didelės.  Galų gale, apie 6 val. ryto randame motelį. Visi tokiu metu iš motelio išvažiuoja, o mes einame miegoti.

„Ok ok, go go go!!!”

Prabudome apie 13 val., šokome ant motociklo ir lėkėm toliau. Vykstame į JAWOS gimtinę – Čekiją. Kai pradeda temti, nusprendžiame nedaryti vakarykštės klaidos – ieškome pakeliui į Vieną (Austriją) nakvynės. Istorija kartojasi - niekur nėra vietų. Beveik prie Austrijos sienos randame viešbutį, kuriame vyksta vestuvės, bet panašu, kad keliautojai su odiniais drabužiais čia niekam nemaišo.

Trečiąją kelionės dieną atsikeliu 6 val. ryto, nes kelionės tikslas – Trogiras, iki kurio dar 900 km. Draugė karščiuoja, tad toliau vyks su šeima automobiliu. Kelionėje likau vienas. Tądien oras nelepino. Oro temperatūra nesiekė 20 laipsnių, buvo apsiniaukę, daug kur rūkas. Tačiau visa tai atpirko Austrijos kalnų vaizdai.

Netrukus artėja ir Slovėnijos siena. Įvairiais siaurais keliukais pravažiuoju ją ir įvažiuoju į Kroatiją. Pasienyje sustoju parodyti tapatybės kortelės, bet panašu, kad ši procedūra apsunkina ne tik mus, bet ir nervina pačius kroatų pasieniečius, todėl jie tik pamoja ranka: „Ok ok, go go go!!!“

Kelias kalvoje arba kai atsibostų kristi nuo skardžio

Kroatija pasitinka labai plačiais ir geros kokybės keliais, už kuriuos tenka plačiai atverti piniginę. Tačiau oras vis dar nelepina, tad pradedu baimintis, kad galbūt netinkamą laiką pasirinkau kelionei. Jau esu beveik piečiausiame Europos krašte, bet temperatūra siekia vos 20 laipsnių, o dangus debesuotas. 

Privažiuoju greitkelio vietą, kur turiu nusukti link miestelio Senj, esančio ant Adrijos jūros kranto Kroatijos pakrantės šiaurėje. Greitkelį ir jūrą skiria kalnai, todėl turiu kirsti kalnus. Patenku į tikrus serpantinus. Nudžiungu, kad motociklui jie nė kiek nebaisūs, lipa ketvirta pavara į visus kalniukus be problemų. Užvažiuoju ant kalno, ir..... akimirksniu pasikeičia dangus į giedrą, išnyra saulė, temperatūra - apie 30 laipsnių. Nuotaika pasitaiso ir tęsiu kelionę žemyn serpantinu. Privažiuoju miestelį Senj ir toliau važiuoju Adrijos jūros pakrante. Kelias kalvoje, vaizdas įspūdingas. 

Pirmi keliasdešimt kilometrų labai baugina: vis tik JAWOS stabdžiai nepasižymi geromis charakteristikomis, o tai gali skaudžiai kainuoti. Nespėjus pristabdyti būtų ne kiek baisu, kiek atsibostų kristi nuo skardžio. Pastebiu, kad mane lenkia daug motociklininkų, tad vėliau įsidrąsinu ir aš. Stoju kas 10 kilometrų pasifotografuoti, nes pakeliui apstu apžvalgos aikštelių. Kelionė įgauna visiškai kitokį pobūdį, užplūsta kitokie jausmai, dingsta abejonės ir nerimas dėl motociklo, tiesiog važiuoju ir grožiuosi vaizdais. Sustoju miestelyje nusipirkti ką nors užkąsti ir aikštelėje būrys vaikų sušunka „JAWA!!!“. Kiek nustembu, kad motociklo markė jiems nesvetima. 

Tada užplūsta mintis, kad nesinorėtų užsilikti kalnuose saulei nusileidus. Keliai neapšviesti, o nuslydus nuo kelio kelionė gali pasibaigti amžiams. Deja, likus šimtui kilometrų iki tikslo, sutemsta, tad per kalnus važiuoju itin atsargiai. Tačiau atsargumą mažina nuo kalno atsiveriantis šviečiantis Trogiras, kuris vilioja akis paganyti, tačiau net akimirka, kai akys nukrypsta nuo kelio, tampa pavojinga. Galų gale, apie 22 val. įvažiuoju į Trogirą. Apartamentuose manęs jau laikė šeima  ir alus balkone su vaizdu į šviečiantį Trogirą bei Splitą. Dienos nuvažiuotas atstumas – 930 km.

Poilsis ant marmurinių laiptų

Toliau kelionę tęsėme be motociklo. Leidome JAWAI pailsėti: vis tik nemažą kelią sukorė, o ir patiems užpakalius paskaudo. Dairėmės Trogire: miestas pastatytas iš balto akmens, siauros gatvelės, grindinys taip pat baltas. Miestas labai jaukus - ne be reikalo įtrauktas į UNESCO paveldą. Nuo baltos spalvos ir aukštai pakilusios saulės pradeda skaudėti akis. Vakare daug kur galima paklausyti gyvos muzikos. Apie vidurnaktį turguje įsigyjame rakės, kuria užgydome visas skandžio ligas.

Aplankėme miestą Splitą, kuriame kadaise pasistatė rūmus Romos imperatorius. Šie dar stovi iki šių dienų.  Keliavome automobiliu Adrijos jūros pakrante iki Dubrovniko. Pakeliui apstu turgelių, prekiaujančių medumi, levandomis, mandarinais, granatais ir t.t. Tad nusiperkame maišą mandarinų ir važiuojame toliau iki pasienio su Bosnija ir Hercogovina. Nors įvažiuojame į ne Europos Sąjungos šalį, mūsų tapatybės dokumentai čia niekam neįdomūs. Pamoja ranka ir važiuok. 

Bosniai naudoja du raidynus – lotyniškąjį ir kirilicą, todėl informaciniai ženklai rašomi abejomis raidėmis. Tačiau panašu, kad kirilica ne visiems vietos gyventojams patinka, todėl ją purškiamais dažais tiesiog uždažo. Parduotuvėje kiek nustebina kasininkė, kuri nė kiek nesidrovėdama traukia cigaretę kasoje. 

Kertame sieną, „parodome dokumentus“ ir jau čia pat - Dubrovnikas. Pasivaikštome po senamiestį ir nusprendžiame nebeskubėti – vis tiek čia dar kartą atvyksime. Tai miestas, į kurį norisi sugrįžti. Senamiestis labai didelis ir labai gražus. 

Bevaikštant po senamiestį užkalbina vieno restorano „vadybininkas“. Pasigiria, kad kartais atostogauja Amerikoje, kur netoliese būdavo įsikūręs Arvydas Sabonis. Ir primena mums, kad šiuo metu žaidžiame su Turkija bei viliasi, kad mes laimėsime. Pasiūlo mums pavalgyti jo restorane. Atsakome, kad užeisim vėliau, o sugrįžę į restoraną matome, kad nėra laisvų vietų. Tačiau „vadybininkas“ paragina nepabėgti ir pasisiūlo prisėsti ant marmurinių laiptų. Čia greitai padeda pagalvėles ir sušunka padavėjams, kad atneštų rakės. Padavėjai vos nenugriūdami atbėga su rake ir, įteikdami mums, kiekvienam pasako lietuviškai „ačiū“. Padavėjams atnešus patiekalus pribėga prie mūsų „vadybininkas“, pasiteirauja ar nieko netrūksta, ir prieš nueidamas pasako lietuviškai „gero apetito“. Mes užklausiame, kaip reikalai su krepšiniu. Šis greitai padavėjams duoda užduotį sužinoti rezultatą. Nepraėjus minutei išgirstame „73:61, Lietuva laimėjo“. Turbūt dėl tokio svetingumo nė kiek ir nepergyvename dėl restorane išleistų pinigų. Kroatai bendrauti su užsieniečiais tikrai sugeba: kalba anglų, rusų, vokiečių ir gal dar kokiomis kitomis kalbomis. Turbūt savo iškalba gali parduoti bet ką.

Dubrovnike aplankome paplūdimį, kuriame kadaise ilsėjosi senelis. Pamatau tą patį akmenuotą krantą, prie kurio jis fotografavosi prieš keliasdešimt metų. Čia pastebime, kad jūros gyvūnai pripratę prie turistų, tad kurį laiką 20 cm. ilgio žuvyčių terapija neatrodo labai maloniai, bet apsiprantame. 

Pasidžiaugę vandens malonumais vykstame į kalnų viršukalnę. Joje – Jugoslavijos karo muziejus. Muziejus ypatingas tuo, kad nėra renovuotas. Karo metu pastatui nemažai teko atlaikyti, nes jame buvo ryšio įranga. Ant aplink esančių susprogdintų statinių parašyta, kad eidami į juos patys atsakome už savo gyvybę. Bet kurgi nenueisi – juk ne kasdieną turime galimybę pajusti, ką reiškia karas. Muziejus turi vos kelis langus, visi kiti užkalti lentomis arba politeleno plėvele. Eksponuojami ginklai, ryšių įranga ir kita ekipiruotė, kuri buvo naudojama pilietiniame kare.

Kai policininkas pasiūlo išgerti alkoholio

Septintąją kelionės dieną nusprendžiame palikti Trogirą. Apie pietus susikrauname amuniciją ir sėdame ant motociklo. Dangus neatrodo gražiai, bet kito pasirinkimo neturime – kelionės tikslas – Zagrebas. Tik pajudėjus staiga pakyla vėjas ir pradeda lyti. Kylame į kalną, o lietus vis stiprėja. Pradeda nebelyti, o pilti. Dar po kiek laiko pradeda žaibuoti ir griaudėti. Ieškau, kur pakeliui sustoti, bet nieko nėra. Tik pradeda suktis galvoje mintys, ar gali žaibas į mus trenkti, ar ne. Nusprendžiu, kad važiuoti pakrante per daug pavojinga, tad reikia pervažiuoti kalnus ir važiuoti greitkeliu. Galbūt kitoje kalnų pusėje - nelyja? Taip ir padarome, bet, deja, ir kitoje pusėje nieko negeriau...

Kuo toliau – tuo aukščiau į kalną važiuojame, o kuo aukščiau – tuo šalčiau. Virš kelio esančiose švieslentėse matome, kad lauko temperatūra tik 11 laipsnių šilumos. Bevažiuodamas tik ir laukiu, kada bus koks tunelis, nes juose žymiai šilčiau. Ir štai, pasisekė  – priekyje tunelis Mala Kapela , kurio ilgis 5,8 km. Kol pravažiuojame, sušylame, bet išnirę vėl pažvelgiame į švieslentę, kuri šį kartą rodo 9 laipsnius šilumos. Lietus vis dar pila. Tenka stovinėti vis dažniau, nes nebeįmanoma atlaikyti šalčio.

Vienoje degalinėje prieina prie mūsų policininkas ir pasiteirauja apie kelionę bei paklausia, ar nešalta. Pasakome, kad labai šalta. Šis pasisiūlo apsistoti degalinėje esančiame motelyje. Turbūt būtumėme susigundę šiuo pasiūlymu jeigu nebūtumėme užsirezervavę apartamentų Zagrebe. Taip ir atsakom jam, o šis mums pasiūlo išgerti alkoholio – kad būtų šilčiau. Mes nusijuokiame, bet panašu, kad policininkui tai nepasirodytų nuodėmė. Apšylame ir važiuojame toliau. 

Galų gale visiškai sutemsta. Nors greitkelis - labai geros būklės, tačiau jis - kalnuose, o juose - rūkas. Važiuoti pasidaro labai sunku, matomumas labai prastas. JAWOS šviesos perdaug negelbėja. Šiaip ne taip privažiuojame Zagrebą. Susirandame apartamentus ir kiek išgąsdiname šeimininkę, nes kur beatsistojame, po mumis vandens balos. Nusivelkame šlapius drabužius ir sukame galvą, kaip juos išdžiovinti. Išdėliojame po visą vonios kambarį ir įjungę infraraudonųjų spindulių šildytuvą einame miegoti. 

Šalis be jūros

Atsikėlę ryte randame tokius pačius šlapius drabužius. Nieko nėra smagiau, kaip į juos įlipti dar kartą. Susikrauname mantą ir važiuojame į Zagrebo centrą, prasukame pora ratų ir traukiame link Vengrijos. Dienos tikslas – Budapeštas. Diena nėra labai šilta, bet nors nelyja. Kirtę Vengrijos sieną iš karto pastebime kontrastą. Baigiasi gražūs keliai, man jau senka degalai, o degalinės kaip nėra, taip nėra. Galų gale tokią surandame, užsipilu brangių degalų, susimoku už kelius, brangiai pavalgome bei dar susimokame už patogumus. Čia jau susiduriame su kalbos barjeru. Lenkijoje nors niekas nekalba kitomis kalbomis, bet galima daugmaž suprasti. Bet kada kalba vengriškai – nieko nesigauna suprasti.

Kiek priartėjus prie Balatono ežero nusprendžiame nusukti nuo kelio ir važiuoti palei ežerą. Privažiavę įmerkiame rankas, pamaitiname gulbes ir traukiam toliau. Deja, mūsų kelias palei ežerą baigiasi tvora. Tenka grįžti į greitkelį. Privažiuojame vieną kurortinį miestą – Siofok ir užsukame į jį. Prie ežero esantys poilsio kompleksai atrodo liūdnai, dauguma nebeveikia – pasibaigęs sezonas, o kitiems sezonas baigėsi galbūt prieš 10 metų. Vaizdas panašus į Jūrmalą. Daug prabangių vilų, bet niekam jos nebereikalingos. Viešbučiai taip pat. Per daug neužsibuvę traukiam toliau.

Privažiuojame Budapeštą. Apie šį jau galima pasakyti daugiau gerų žodžių negu blogų. Miestas labai didelis ir gražus. Architektūra primena Vieną. Pasistatę apartamentų aikštelėje motociklą lekiame į centrą. Kiek pasidaro keista: nors buvo tik apie 20 val. vakaro, dauguma maitinimo įstaigų užsidariusios ir žmonių  mieste labai nedaug. Šiaip ne taip randame vieną restoraną, kuris dirba ilgiau. Restorano pavadinimas „Jūreivio sapnas“, kuriame pardavinėjami tradiciniai patiekalai. Kiek pagalvoję nustembame, kad vengrai jūros kaip ir neturi... tebūnie jiems tai sapnas. Užkandame guliašovos, išgeriame vyno ir vykstame prie tilto, skiriančio Budą ir Peštą.

Laimingai – į Vilnių

Toliau judame link Slovakijos sienos. Prie pat jos pradeda lyti. Įvažiavus į Košice miestą lietus sustiprėja, tad susigundom McDonalds‘ restoranu. Čia besėdėdami pažiūrime orų prognozę ir negalime patikėti: Slovakijoje – 17 laipsnių, o Lubline (Lenkija) – 27 laipsniai su saule. Nurimus lietui šokame ant motociklų ir tęsiame kelionę. Tenka kirsti Tatrų kalnus. Kalnai nėra labai statūs, bet serpantinai neišvengiami. Motociklui jie nekelia baimės, tik priekyje vos judantys vilkikai neleidžia judėti greičiau. Prietemoje įvažiuojame į Lenkiją. Keliukai siauri, bet geros būklės, važiuoti tampa visai smagu. Oras puikus, šilta, nėra vėjo ir lietaus. Nusiteikiu važiuoti per naktį iki Lietuvos, bet nuovargis aplenkia mus. Netoli Lublino stojame į motelį.

Kitą dieną tik apie 21 val. vakaro kertame Lietuvos sieną. Nusprendžiame išgerti kavos degalinėje, kurioje sutinkame keletą oldtimers.lt forumo narių, grįžtančių iš sendaikčių turgaus Lodzėje. Pasipasakojame apie kelionę ir vykstame namų link. Lietuvoje JAWA prisimena, kad reikia paerzinti vairuotoją – prisukti benzino tiekimą. Išsigąstu, kad man baigiasi degalai, todėl sustoju vienoje degalinėje papildyti bako. Užsipilu, bet kurį laiką JAWA vis tiek dūsauja. Bet man jau vis tiek –  juk mes jau viena koja namuose. Po kurio laiko mano mintys nugalėjo - JAWA pasidavė ir parvežė mus laimingai į Vilnių.